Kova, su pačiu savim, kad nepatikėti tuo ką sako vidinis pasakotojas. Blankūs jausmai, pavasaris turėtų išjudinti. Upė turi du krantus. Kartais keistas noras pajusti labai stipriai kitaip.
Daug labai sapnuoju, intensyviai, keistai, patinkančiai – bet pabudus beveik nieko neprisimenu.
Galvojau apie tą jausmą kai paskutiniu miesto autobusu važiuoji namo ir esi vienas jame su vairuotoju. Jutimasis kaip civilizacija tave velka iš paskos nepaisant nuostolių. Koks gali būti tikslas individualumo ir post tiesos amžiuje? Kitimas, nepasilikti su nostalgija – ji liga.
Sukurti naują kokybę būt, atspėt savo kartos paslaptį. Reikia išsiveržti iš soctinklų, reikia nebeieškoti instant gratification, momentinio pasitenkinimo. Toliau galvoje plaukia ramus fonas suvokimo, kad realiai pats kontroliuoji kaip jauties kai pagrindiniai maisto ir stogo virš galvos poreikiai patenkinti. Žmonės tikrai tampa keisti kai užpildo visas Maslow piramidės pakopas.
Atimtas artimas buvimas minioje – minia uždrausta. Vis bando paklusnumą niekur nesanti sistema, prievartos priemonės. Kokia keista neramybės anatomija. Kontrolė padrika, amžina kova, ateitis nesuvokiama, greičiau su laiku pirmyn kelyje į pilnai automatišką prabangų kosminį gėjų komunizmą, tą pažadą kažko geresnio ateityje, keistai nesuvokiamo. Utopija čia ir dabar.
https://cabinetofcuriosities.bandcamp.com/album/numero-95
Muzika net ant 14% atrodo garsiai, ir gražiai. Teka energija.
https://thoughtmaybe.com/the-social-dilemma/
magiškai bloga ir dar blogėsianti realybė, tave nuhackino net jei tu supratai kad tai daro.
