Ne pirmą dieną nenoriu visai keltis iš ryto nors neturiu iš vis jokių planų. Vakar bandžiau prisėsti prie sąsiuvinio lapo ir kažką parašyt, nupiešt, paplanuoti. Ir nieko – šnipštas, nesinori nieko daryt tik slėptis, geriausia snaudžiant. Kažkoks planas turi atsirasti, taip atrodo bent dabar, kai jaučiuosi tiesiog nelabai jaukiai nuo dviejų didelių puodukų arbatos ir vieno kavos. Nejaukiai jaučiuosi ir todėl kad negaliu suvokti iki galo pakitusio žaidimo taisyklių, būtent bendro naratyvo nebuvimą.
Surištas nematomais saitais su realybe, pastaruoju metu tikrai dažnai matau savo keistąjį skaičių 212. Galėčiau šokiruoti savo sistemą penkiom tabletėm raketinio kuro, bet to ir bijau ir dar nenoriu, dar ne taip blogai kad reiktų tokio kardinalaus rezeto. Pakeisti save yra sunku, valios aš beveik neturiu, net nusiprausti kartais būna sunku, kaip ir dabar pabandyt nueiti nusikirpt.
Gerai kad yra žmonių kitų, dėl kitų man irgi neramu. Tie kurie priima mane tokį koks esu, nors esu bandantis palaikyti kitokią kokybę, kitur dėti akcentus nei reikalaujama. Gerai kad galiu ryte parašyti pasisveikinimus draugams, gauti atgal atsakymus. Kai tave kviečia ateit, kai patys užeina. Tąsa per laiką nebesuprantant kur dingo bangos lūžis, kuriam buvai kai buvai jaunas ir dabar matai savo svajonių klaidas.
Bet pasiduoti neketinu nei kiek. Net tingumu esi naudingas, dabartinei sistemai reikia tavo nerimo ir susijaudinimo, outrage, tai parsiduoda. Mažiau soc medijos, vartot protingai, kad ir kaip tai sunku.
Net tiek parašyt jau buvo sunku.
Bandai įkalbinti tai kas blogai, bet kaip sako Zizekas net žodžių dar tam nėra sukurta.
Plano apmatas atrodo maždaug taip: pabandyti atsijungti knygų skaitymui, būtent Yuval Hoah Harrari https://en.wikipedia.org/wiki/Sapiens:_A_Brief_History_of_Humankind jos antrą dalį ir https://en.wikipedia.org/wiki/The_Tipping_Point bet tuoj paskaitęs wiki ir pažiūrėjus psl autorių kažkaip ir suabejoju savo sprendimu. Nėra tai kažkokia galutinė ir vienintelė tiesa, džiaugsmas turi būti pačioje kelionėje link formuojamo tikslo ir tikslo sau susiradime.
Kažkas knibžda viduje panašiai kaip šiam poste aukštai upvotintam hacker news:
http://misc-stuff.terraaeon.com/articles/computer-i-own.html
Neturi jau privatumo, iš daugelio detalių susijusių, bet atsitiks kažkas, kad kaip ir interneto pradžios kai kurie gigantai dingo, dingo firmos ir koorporacijos arba visiškai nususo. Reikia kažkokio kokybinio šuolio, kad nugalėti dabartinio sekimo kapitalizmo išprievartautą sistemą ir svarbiausia apsaugoti jaunus nuo poveikio, kurio niekas netyrė ir nebandė, bet dabar matosi kad jis baisus – plius karantinas ir tikrai ateitimi tikėti sunku, bet reikia, kažkokia punklgbtpsichinvalidų banga turi pakeisti elektroninį landšaftą ir kartu su juo realų pasaulį. Dabar jau esam pasaulyje kuris magiškas ir visų magijos eigos klausimų neišmano nei vienas vienas žmogus, ir net negali. Bet pasipriešinimas gali būti ir yra, aktyvus bet nekoordinuojamas. Jam suteikus teisingą kryptį galima pakeisti sistemą ir net ją paversti mūsų sąjungininke.
Buvo labai blogai, bet trys tabletės raketinio kuro, pyktis ir pagaliau man naudingi sprendimai – nebūt, nedalyvauti bachanalijose su mdma thc cocaine. Kelias dienas atrodė viskas, point of no return peržengtas, bet olanzapinas + lorafenas + cisordinolis pradėjo atsistatyti į vietą energingo noro veikti.
Dar ir dar kartą suprantu savo priklausomybės anatomiją – norisi, bet THC man visiškai netinka, išjudina galvos struktūras ir prasideda nuolatinis nerimas, baimė, pyktis. Tikrai dabar su raminamaisiais ir antipsichotikais vėl jaučiuosi puikiai – darbingai, ramiai.
Deaktyvavau savo FB, išjungiau Twitter ir tikrai daug ramiau nesukant to nereikalingo srauto kuris nori tave sujaudinti ir paduoti reklamos. Liko tik mastodon – kas yra labai gerai, nes ten neturiu nei vieno pažįstamo.
Kai nuolat negeri vaistų nuo šizofrenijos, labai svarbu juos pradėti gerti kuo greičiau pajutus ateinančią, kviečiančią beprotybės bangą – niekam nereikia tavęs išprotėjančio ir vasarojančio ant kalnelio vasaros g. Labai palaikė ir pajuto draugai kad man jau ne kas, tai pat mm. Kaip sunku tiems kas neturi tokio palaikymo ir stebinčių akių man net sunku suvokti.
Vieną naktį prieš užmingant mačiau labai keistą efektą, gal net gliuką – mano kambaryje esančios spalvotos girliandos lemputės labai blankiai švietė, ne visos, kai kurios, nors ji buvo ištraukta iš tinklo, kitą naktį vėl jos buvo visiškai išjungtos. Labai keista, gal kokia magnetinė audra, ar dar kažkas, net nežinau.
