Tikėjimas pabaiga

Nebėra jokio atspirties taško, šešios tabletės per dieną raketinio kuro pagardintos gabaliuku xanaxo. Viskas kad jausti giliau, bejėgiškumas prieš sistemą be centro, be aukščiausios ministerijos. Pakilumas toks didelis, kad net nejauku kaip viskas ryšku. Supratimas visiškai kitokio laiko, einančio šuorais, parsirandančio atgal prisiminimais ir parazitinėm mintim. Gera suprasti, kad yra galutinis taškas ir pabaiga, gera turėti kažkiek pinigų, draugų, fotoaparatą, kompiuterį ir laidą į suvaržytą internetą.

Paserviruota su kaupu, tik labai steep learning curve. Kaip išmokti save valdyti, kaip pasirinkti gerą variantą. Šiandien nevažiavau nei pas Alg nei ėjau pas Vt, tabletės dieną pavertė teisingai įtempta akimirka, nenuostabu kad USA kariai piktnaudžiauja šitu dalyku. Kaip McKenna sakė ateityje mus skirs į grupes tai kokius narkotikus vartojam. Mieste žolės parūkt nebeliko, sutrikusi ir ši tiekimo grandinė. Atsitraukti ir apžiūrėti iš toliau pasaulio veidmainiškumą ir beprotybę. Nesivelt. Norisi dar aiškumo, jo tik mažės. Amžius smulkių ir didelių sukrėtimų, post tiesos.

Kai sąmokslo teoretikai trimituoja apie kitimą kuris vyks, niekas neatkreipia dėmesio, kai atsitinka tai ką jie prognozavo, tiesiog nuleidžia negirdomis. Milžiniškas kiekis neišnaudotos energijos, kiek vaikų užaugs sužalotų soc medijos, naujų prichoaktyvių medžiagų, karantino. Atrodo viskas tik blogyn, nors tiksliau atrodo kitaip ir kitur nei buvo žadėta. Net juokas tapo cinišku. Turinio karuselė visiems kurie ilgiau prisėda parodantį tą patį. Regresas, o aš ramus, atrodo viską atlikau ir liko gyvenimo atostoga maltis po realybę, pačiam nebesuprantant kam. Gali nueiti pas kitus, bet tie kiti nesupranta tavęs ir tikriausiai neturi suprasti. Visiems kažko reikia, ar stebuklingo xanaxo ir lorafeno, ar tavo juoko ir smulkių dovanų, ar tiesiog banaliai pinigų. Bendravimo taisyklės kinta, buvimas nuolat pasiekiamu, savo nuotraukos įkėlimas į FB kad surinkti laikų duoklę, kaip tai tuščia. Kiek jau metų žemė sukasi tuščiom apsukom gadindama savo biosferą. Gamta tikrai žiauri, jei reikia kitimo, nykimo.

Užsimeti gerą dozę magiškų grybukų ir vis tiek tik kažkiek banguoja, liejasi sienos ir klausoma knyga atrodo kaip tavo paties rašoma. Tos aukštesnės sąmonės būsenos, kur nejaukiai šilta ir gera ir viskas atrodo paprasta ir tobula, arba kaip tik visiškas siaubas ir nemalonumas (būtent šitos ir reikalingos augimui). Bet tu jau priragavęs antipsichotikų ir tavo smegenys niekada neleis jų paveikti LSD, grybų dozės ir reiktų milžiniškos ir tai gali nieko nebūti ir tik būti bloga. Ar atsakymas tose būsenose? Tikriausiai ne, bet jas pajusti per gyvenimą bent kartą reikia, net gi sode auga gėlių kurių sėklos vežtų nevaikiškai.

Kanapė pati save išprievartavo, parazituojant ant žmogaus pasitenkinimo/atlygio sistemos išdarko bendrą suvokimą apie realybę, visi nori stipresnės, o ana dažniausiai jau ir chemiškai laboratoriniu netirtu brudu pagardinta. Arba kaip dabar jos iš vis nėra. Darknetas netraukia, net nežinau ar yra ten likę veikiančių turgų užsisakyti kažko gryno ir senoviško – amfetamino, kokaino, mdma, lsd, ketamino. Dabar net markės, kur jaunimas ryja, dažniausiai research chemicals, užsilenkė vienas tikrai jaunas pažįstamas nesenai – tikriausiai nuo to. Prisimenu kaip domėjausi kuo stiprina kokainą radau tuos pagardus jam kur rašo be 0,001 svarstyklių net nepirk ir jei neturi valios irgi nepirk nes tiesiog užsilenksi nuo chuinios kuri veikia ilgai ir jos reikia vienos mažne smiltelės.

Išeities nėra, o jei ją pradedi jausti pradeda vertis durnyno durys. Kiek kartų man buvo viskas aišku ir stingdančiai nemalonu, vaistai atstato į visuomenei priimtiną būvį, gal tiksliau artimiesiems. Nenorėčiau vėl išprotėti, o kažkada tai traukė. Kaip jautiesi čia priklauso tik nuo tavęs ir tavo vartojamos chemijos. Žolininku būti nelabai noriu, amžina paieška gauti vartoti ir gauti vėl, nachui tas THC, gal kelis kart į metus nusiplėšti bet tikrai ne kasdien. Nuleidžiantys chemikalai man bendrai nepatinka, nebent xanaxo stebuklai daromi su nerimu. Alus irgi turi būti priemonė bendravimui ir soc ryšių užmezgimui, gerti vienam yra tiesiog liūdna. Bet kai soc ryšiai po kažkiek alkoholio nori stipriau – baltų miltelių, tada ir prasiveria visa beleberda kuri po to virsta parazitinėm mintim arba iš vis išsitrina iš atminties. Gan ilgai man niekada netrūkdavo plionkė, nesvarbu kiek pribimbęs, prirūkęs, pritraukęs. Dabar jau trūkinėja. Keistas jausmas kai jau matai visur naujos kartos žmones kurie užsaugo su internetu, gal jie kažką pakeis, nors aš tuo nuoširdžiai netikiu. Sistema laikosi ant popierių, ar tai valiutinių ar beprasmiško durnumo. Net pasaulio geriausi protai nemato jokios išeities iš surveilance crapitalism ir jo konvulsijos dar ilgai jausis. Man atrodo kad viskas panašu į tą eksperimentą su žiurkių rojum, kur kažkiek jį išdidinus žiurkėms pasidaro blogai, taip ir žmonija jau praėjo savo aukso amžių.

Ar mes būsime pajėgūs sulaukti kitokios realybės, nugalėti savo besaikiškumą? Aš išprotėdamas suprasdavau vieną, kad tu čia esi vienas realiai su savo pačio sukurtom fikcijom, vyksta smulkūs nesutapimai realybėje, keistai veikia atsitiktinumo variklis tada. Geriausias mano tripas buvo žiemą, kai po penkių tablečių raketinio kuro atsidūriau Absurdistane ir kiekviena dieną gal savaitę buvo paskutinė ir labai rami, aš pats buvau ramus ir pasaulis akino savo grožiu. Tiesiog jutau kad tai yra paskutinė diena ir taip visą savaitę. Lankiau tada reabilitaciją ir tik po to supratau, kad ten kalbėjau su žmonėm kurių nėra, kaip tai atrodo iš šono net neįsivaizduoju. Išėjau iš tos būsenos atsigavęs. Berods ir visą savaitę kompu beveik nesinaudojau, buvo gera ir be to.

Turiu daugiau nei reikia, kažkas turi daugiau nei reikia visam pasauliui. Šizofrenija pripratina prie kitimo staigaus, iš paranojos gaudai kaifą adrenalinu tekantį šlapiais delnais. Gal niekada nepasiduodam? Gal atsiimam atgal internetą po mažą gabaliuką kurdami savo asmenines mozaikas jame. Cancel culture yra baisu, aš pats čia šitam bloge turiu rašliavų kurios pačiam labai nemalonios skaityti, bet aš jo netrinsiu ir tai kiek matau chebra su išbaladotais dėmesiais užbėga paskaityti apie xanaxą ir lekia toliau. Sensory overload – tikras būvis yra be narkotinio kompiuterio ir telefono rankoje, tikras būvis yra tiesiog būti ir užsiimti savo mažais magiškais eksperimentais, tęsti tai ką darei iki šiol sukant vairalazdę kuo labiau nuo automagistralės minios. Kasdien tikint ir padedant kitiems, bent pasisveikinimu iš ryto, palinkėjimu geros dienos, savo sukurta originalia nuotrauka, pasidalinant hacker news aktualiom naujienom, vis ieškant naujos geros muzikos, remiant kelis kūrėjus patreone, užsakant avatarą pas jauną menininkę. Net nešneku apie kompo prievartavimą su virš 18TB dalinamos informacijos, pagrinde muzikos. Paleistus anoniminius tinklu ir tikėjimu, kad net tu gali turėti įtakos pasaulio krypčiai.