Tik ramiai sėdėti ir stebėti tekantį vandenį, ar tekančią upę, ar socialinio internetinio kanalo feedą. Tiesiog stebėti, nereikalaujant nieko. Gerai kad aš visada turiu tiek daug laisvo laiko ir galiu pasinerti į stebėjimus. Mm aš dar reikalingas, taip norėtųsi tapti reikalingu daugeliui žmonių, reikia pradėti tarnauti, kažkam. Nežinau ar norėčiau tarnauti bažnyčiai. Man sunki religija kurios centre kankinys už mane ir tave. Noriu pasirinkti dar vieną dieną, ramią ir plaukiančią, tikslo nėra, jis išskydęs ir išsiliejęs po visą realybę. Diena prasideda su kava, baigiasi dažniausiai per anksti, dar vis galiu nukąsti dalį miego ir būti aktyvus. Aš tikiu. Tikiu kažkuo ko daugiau nebėra, tikiu ir tuo, kas vis dar saugo mane ir naktį siunčia sapnus. Dienomis raminu save muzika ir vis pinamu tekstu. Mano norai vis daugiau tampa beprasmiai, neturiu ko norėti, nebent, kad pasaulis pabustų ir atsirastų darbo visiems. Žinoma darbo yra, bet dažnai jisai žeminantis savo atlyginimu, čia Lietuvoje. Viskas sukasi aplinkui, taip norisi sustabdyti akimirką ir ją aprašyti smulkiai smulkiai.
Šiandien nešilta. Šiandien kava skani. Šiandien diena kuri juoksis iš tavęs. Kaip pagalvoju, aš esu labai keliantis juoką, savo virkavimais. Net ne juoką, gal net panieką. Tikiu, kad šia mano kelione viskas nesibaigs, dar ir dar kartą būsiu atgaivintas ir pasiųstas būti beprotybės kariu. Mano gyvenimo prieskoniai labai aštrūs, todėl kaip jų nelieka, aš lieku pilkas. Pilkas ir ramus, nebežinantis ką daryti. Viskas dėl formos. Kitokios nei įprasta, viskas dėl skonio, geresnio nei įprasta. Receptas paprastas – tu ir šlakelis beprotybės, viską sustatytų į vietas. Kai nori būti atviras ir negali, tampi nešvaresnis iš vidaus. Aš vis dar turiu ką slėpti. Vis dar mano spintoje įprastiniai negeri darbai pačiam sau. Aš kankinu save. Kankinu save nuoboduliu. Neturiu valios peržiūrėti filmą. Nors ir jis liečia mane asmeniškai.
Kai ateis ruduo ir bus šalčiau nei visada, aš pagaliau galėsiu eiti vaikščioti į niekur. Tiesiog užsidėti ausines ir pasileisti į kelionę savo minčių užkaboriais. Galėsiu sėdėti namie ir regzti keistų judesių simfoniją prie keistų prietaisų, kurie turėtų pagerinti ir padaryti mus laimingesniais. Bet nė velnio, jie tik rodo, kad esi žemiau nei kažkas, kažkokia mistinė siekiamybė būti matomu ir mylimu. Man dabar nebesigauna skristi į kitas realybes. Vaistai laiko pririšę griežtai šitoje, perpildytoje, bet pilkoje. Lenkiuosi tiems kurie sukelia juoką. Juoktis gali iš tų kurie panašūs į tave. Aš pavargau. Pavargau ieškoti kitokio eleksyro nei jau esu radęs, nes mano rąstas per daug pavojingas man pačiam ir aplinkiniams. Tikiu, kad mano kelionės ne veltui. Bet šiandien aš sėdžiu veltui, gal tik muzika iš Four Tet man primena kiek daug darbo reikia įdėti norint sukurti kažką įsimintino. Nors pamatęs paveiksliuką, jį prisimeni tikrai ilgam, bet išgirdęs muziką, ją greitai pamiršti, nebent jinai turi kažką, kažką ko visi ieško. Kaip ir filmuotas vaizdas, jau daugelį metų tobulinamas, kad būtų įsimintinas ir toks kokį tikiesi pamatyti. Menas. Menas jau nebesuprasi kas, tik street artas dar kabina savo anonimiškumu ir energijos padavimu tiesiai į širdį. Dar vis gali tapti labai žymus. Dar vis yra langelis į dangų. Bet kiek susižaloja ir nukrenta to siekdami. Gal tikslas ramiai sau šluoti gatvę, kasti sniegą ir vakarais save panardinti į kompiuterį. Mane vis žavi kompiuterio galimybę rodyti nuo to kas gražu, iki to kas keista, iki to kas šlykštu. Tinklas kuriame dirba milžiniškas kiekis žmonių, tam kad sulauktų atsako, tam kad pasidalintų tuo kas jiems atrodo svarbu, tam kad sudirgintų retai dirginamų nervų galiukus. Galėčiau dėti pavyzdžių, bet daug saldžiau kai juos randi pats. Kiekvienas populiarus kūrinys dabar sukarpomas ir perdirbamas daugelį kartų. Turi rinktis realybę ar jos virtualius atspindžius. Pavydžiu tiems kurie ne tik vartoja bet ir kuria. Pats savęs nelaikau kūrėju.
Turiu pasirinkti. Vienos su daugiau gerų atsiliepimų, kitos su geresniu profesionalų aprašymu, trečios pigesnės, uždaros, atviros, kišamos į kanalą. Jautresnės, patogesnės, naujesnės, su tiesesne juosta. Pasirinkau realiai dvi kol kas.
Progreso beveik nėra, yra tik nauji žaislai ir naujos programos. Žaislai su kurias gali dirbti, dirbti kurdamas naujus žaislus, naują “entertainment”. Žvilgsnis greitai bėgioja ir ieško naujo taikinio…Kartais garsų simfonija, man primena tuos kurie negirdi…Kartais žiaurus porno man primena tuos kurie jį perka…Kartais profesionalūs įrankiai man primena tuos ekspertus ir tuos magus kurie praleido daugelį valandų tobulindami savo įgūdžius. Tik darydamas gali pasiekti tikslą. Tik daug kartų nukritęs gali išmokti skristi. Tik skirsdamas gali džiaugtis tuo kad dar turi laiko iki visa ko pabaigos. O skrendančių tikrai daug. Aš atstovauju mažumai, tų kurie save sulaužė ir turi visko mokytis iš naujo. Išnaujo dirbti…
