Laukiu, atsibodę socialiniai tinklai, nesižaidžia žaidimai, nesiskaito knygos, norisi sapnuojant snausti.
Supranti korporatyvinio interneto beprasmybę ir dopamino pliūpsnių narkomaniją kuri tikrai stipri. Tu ir tavo draugai yra produktas, norisi vėl išsitrinti iš socialinių tinklų, mažiau laiko beprasmiškai sukant srautą, kuris bent man pasidarė visiškai vienodas ir besikartojantis, vis sukasi kažkas viral, tai vienur, tai kitur išlenda. Nenugalėsi galingų išprotėjusių dėdžių su memais.
Ryt išeina naujas Pelevino romanas: http://pelevin.nov.ru/sale/
Tikiuosi bus neblogas ir leis pasinerti į tą kitokį magišką pasaulio suvokimą.
Vakar išgėriau quetiapinum nuo beprotybės pilnos, miegojau beveik dvylika valandų ir pabudau sunkus, galingas vaistas, norisi kažko lengviau, bet kiek žinau geriant pagrindinius raminamuosius po kiek laiko pripranti prie to sunkumo ir atrodo viskas norma. Su panašiais vaistais net mąstosi sunkiai, o dar jei bendras liūdesys ir bandanti kabintis depresija. Tuščia būsena, bet gali kažką iš jos gaminti, geriau jau ji tokia, nei laisvai bėgantis adrenalinas ir klaidingas aplinkos suvokimas ir interpretavimas ir siaubas.
Kompiuteris kažko vis pameta internetą nors pajungtas laidu, keista parkė, niekaip neatrandu galų, kartais ir kelias dienas prastovi neatsijungdamas, kartais tik prisėdi ir jis dingsta, jei iš switcho ištrauki laidą ir įkiši atgal atsiranda.
Ryt tikriausiai traukiu sodan, reikia pakeisti aplinką ir darbų ten yra, ir naujas Pelevino romanas, tai bus tikrai geras savaitgalis.
kitokia pabaiga, liko tik nirti į ją, kartojasi žodžiai galvoje, parazitinės mintys ir įtempta ramuma, nieko nebesinori krentant į laiko bedugnę, jauti save ir negali būt laimingas nebent iš vis užsimiršti apie ją
Nenoriu suprasti, nenoriu gilintis, noriu tik būt naudingas kažkam ir labai bijau rudens, tada viskas paaštrėja paryškėja ir užpuola keista nostalgija, jei iškenti per rudenį tada žiemos pilkuma, viskas ciklais ir neaiškios ribos, neaišku net apie ką tai, negi viskas tiesiog raibulys ateivio milkshake.
Palaimintas tai tikrai esu kažkokių jėgų, galiu leist sau būt be nuolatinio darbo, turiu viską ko mano mažam būviui reikia, išskyrus žinoma artimiausią žmogų.
Noriu būt, kuo ilgiau, ir bijau paranojinės šizofrenijos man siūlomų klaikių variantų, bet tikrai nepasiduosiu joms. Veikia atsiribojimas nuo medijos elektroninės, kiek žinau ir bandžiau. Pasaulio reikalai, reikalai mano (išnešt šiukšles ir nusipraust [kaip tikras šizofrenikas prausiuos retai, taupau tą dušo malonumą) geriau atsiribot, kaip žinia, jei vienas nemoki būt laimingas, tai ir su kitu, kitais puls nerimas. Kovojimas su savo sergančia sąmone, vaistų nėra, nebent prisidaužt raminamaisiais kad iš vis negalvot. Pat sau ir sugalvoji pinkles, o pabėgti negalima, safe word nėra.
Cheminė savikastracija ir eksperimentavimas, negali būt visiškai atviras net sau. Labai svarbu pajusti tą savo mažumą, ir suvokimo begalybę. Negalvot kas po šio žaidimo žemė bus ir kas buvo prieš tai, nušvitimo akimirka dažniausiai veda į durnyną, bet gali atsigaut ir pamiršti intensyvumą ir apsieiti be ligoninės, protingai kentėdamas blemba – gerdamas drugs, ar kitomis priemonėmis kurios prieinamos.
Prisimenu kai buvo tikrai blogai ir kažkas iš pažįstamų tiesiog pasiūlė suvalgyt ledų – jau tai mane išmušė atgal į tradicinę mūsų civilizacijos leidžiamą beprotybę, taip ledai skanu kol dar laikaisi realybės siūliuku.
Keisčiausias bent mano beprotybės suvokimas ir pajutimas, tai kai tu realiai lieki vienas ir nebetiki kitais, gali juos robotais, aktoriais, statistais matyt ir tada užpuola ta kelionė per save, galai pamerkti už suvokimo ribų. Lieki vienas prieš begalybę ir tai varo iš proto, nustoji šnekėt, nes nėra su kuo, paišosi paaiškinimo variantai viso tavo gyvenimo (kuriuos pamirši) ir nustėrsti prieš ją, ta aukštesniąją galią.
teksto kerai, trūksta žodžių.
