Bėga

Dienos eina, viena po kitos, visos kažkiek panašios, jau kažkokia dienos struktūra sukurta, žinoma vis nutrūkstu nuo grandinės, kaip paauglystėje, tik dabar sunkiau. Taip norisi kažko ypatingo ir tuo pačiu to bijau. Pradėjau kažkiek valdyti savo sapnus, ir sapnai keisti, net labai keisti, šiandien jaučiausi sapne lyg su Mm turėčiau beveik vieną kūną. Kažkokie koduoti pranešimai.
Taip nebenoriu eiti į savo reabilitaciją, beprasmis kažkoks vaikščiojimas, bet žinoma juo reikia džiaugtis, kad yra tokia galimybė, gauti bent kiek pinigų, nors su jais aš visai nemoku elgtis, dingsta jie iš manęs ir kuo toliau tuo mažiau malonumo neša. Žinoma viena priemonė išsiskiria, jinai visada atneša kažko naujo ar jausto seno.
Nebegaliu gerti stipraus alkoholio, pykina, tai ir gerai. Kelias dienas negėriau savo vaistų, tai kaip išgėriau vakar prieš miegą, taip ir noriu šiandien žiauriai valgyti, toks jau šalutinis poveikis. Gerai pagalvojus tai tik gėlytės palyginus su tuo, kiek aš esu ištiesų sulėtintas… Bet yra kas pramuša visą lėtinimą, žinoma labai norėtųsi būti tokiu pat greitu kaip prieš ligą. Ir svarbiausia nebijoti, nes dabar labai daug baimės.

Apmokami kontrolieriai ir miesto saugumas, toks trapus, bet jaučiamas, visur šalia žmonės kurie skuba savo reikalais. Aš vienas iš jų, tyliai prabėgantis atminties vingiais ir baugiai dedantis žingsnius Vilniaus centre, tik žinojimas, kad kažkas saugo padeda visiškai neišprotėti ir nepradėti rėkti, kad noriu tiesos ir aiškumo. Noriu visos muzikos, knygų, filmų bibliotekos. Noriu mokytis, noriu kurti kažką, kas parodytų esamos sistemos absurdiškumą ir greitą pasikeitimą į represinę sistemą. Žmonėms duota priemonių, dabar kiekvienas norintis gali tapti kuo nori, tik reikia įdėti darbo ir užsispirti, geriausia kad darbas trauktų. Man kartais taip nejauku, kad aš rašau žodžius praktiškai nežinoma kalba, interneto glūdumose, kurių praktiškai niekas negali pasiekti. Noriu žinoti, kur reikia skirti savo energiją, kad kažkam būtų geriau. Kartais pagaunu save, savo galvoje mintimis rašantį knygą. Kartais pagaunu, kaip ieškau siužetų jei, kaip noriu viską pagražinti ir ištraukti iš banalumo ir pilkumos, dabar pelės ir klaviatūros pagalba, gali užsidirbti begales. Tik noro. Ateivių technologijos pritaikomos žmonėm. Mes bandom dalintis į begales kastų, kad aprėpti kuo daugiau realybės ir ją keisti, bet mūsų pastangos tokios juokingos ir beprasmės iš šono. Nors jau netoli galimybė visiems dalyvauti valdyme ir sužlugti. Pinigai besilaiko tik dėl pasitikėjimo, žinoma naftos amžius baigsis ne dėl to kad baigėsi nafta, kaip ir buvo su akmens ar geležies amžiumi. Tiek nedaug mane skiria nuo mano paties nedrąsių svajonių. Gali prisijungti prie daugelio pasaulinių žaidimų, gali važiuoti nusifotografuoti prie jūros kur nors toli ir tai parodyti kažkokiam neaiškiam žmonių ratui, arba jei tik nori, tik artimiems draugams. Vienintelis mano poreikis kuris nėra patenkintas, tai saviraiška, nors aš matau, kad begalės priemonių atsiradimas aplink mane, vienam prietaise kurį gijos jungia praktiškai su visais. Didžiulis duomenų srautas, tekantis per mano akis, ribotas tik laiku, kurį aš turiu jam įsisavinti. Norisi kažkaip apžvelgti tą srautą ir jame surasti kažką tikrai svarbaus, bet kiek jau metų daugelis stebi ir praktiškai nieko, jokios staigios revoliucijos. Aš tikriausiai pajėgus keisti tik save, ir į tai reikia nukreipti visą energiją, jokios politikos, jokio virkavimo dėl aplinkos, ar mano naudojamos senovinės kalbos. Galų gale aš ja mąstau ir šie simboliai tai geriausia ką žmogus sukūrė atvaizduoti save per laiką ir atstumą. Prisilietimais prie technikos, kurie keliauja į laikymo rūšiavimo kameras, keliausim ir mes patys ten po mirties, bent taip turėtų būti, arba žinoma pulti viską lyg tai būtų vienintelis šansas, kuris netenka prasmės pabaigoje. Ar aš turiu prasmę? Ar mane išmokė ją jausti? Aš bijau likti visiškai vienas, kaip jau nutiko ne kartą gyvenime, žinoma trumpam, mane privertė vėl patikėti visa ko realumu, o ne mano paties kuriamomis iliuzijomis, bet tos iliuzijos tikrai stiprios, gal net tai kažkieno darbas, nors jei pradedi galvoti tai, tai gali kaltint ką nori, nuo to niekas nepasikeis, lieka vaistai, nors asmeniškai aš netikiu, kad būtent jie mane saugo.

Nebemoku kaip reikiant koncentruoti dėmesio, tai tikriausiai irgi vaistų pasekmė, filmą žiūrėti labai sunku, knyga jei įdomi dar dar, nors sunku įsiskaityti. Jokio noro veikti tai, ką reikėtų: pasirašyti CV, peržiūrinėti darbo skelbimus, arba bent jau skaityti kažką apie kompiuterius ir jų panaudojimą, ieškoti srities kurioje pasireikšti(gal taip ir ieškosiu visą gyvenimą). Stengtis nedaryti nieko blogo, nors man net maistas kartais atrodo kažkuo blogas. Per didelė pasiūla. Jokių garantijų, kad tai ką vartoji yra gerai tau, tik tiek kad tai nenuodinga, nors alkoholis ir cigaretės niekaip neišeina iš mano raciono, o reiktų.

Turiu sustoti ir keistis, kitaip pasaulis dar kartą išprotės (tai yra išprotėsiu aš)

Love is gone ir dabar tik kartėlis liko:

 

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

One thought on “Bėga”