Kai neramu reikia vaistų – trys tabletės ir pasiruošta skrydžiui per suvokimo labirintus – klaidingai. Viskas tik mąstymo kryptis, vedanti į garantuotą pabaigą. Norisi iššauti kaip raketai ir nukristi nuolaužomis žemėn. Bandyt kol nebesigaus ir pasiims kažkoks smulkus nesusipratimas.
Atsiprašyti savęs už praleistas galimybes ir pagaliau susitaikyti – pateikti daugiau, kaip tą prieš daug metų susižavėjimą BTC.
Visas CyberPunk pilnu pajėgumu – vis dėliojamas srautas beprasmiškai jaučiant prasmės gabalėlius kurie traška tarp dantų kaip sielos maistas. Kur beliko dingti?
Karalius savo penkiuose kvadratuose, langas pradarytas, už jo beržas stebimas nuo vaikystės. Nupirktas mikrofonas tam kad prabilti, ne tik dėlioti tekstą. Muzika kuri ramina, anonimai krapštinėjantys kietuosius diskus su ja ir kitais lobiais kurių net fiziškai padauginus laiką iš dešimt nebūtų galima spėti sužiūrėt, suklausyt, išbandyt. Vėl nuotraukos ir noras dar kažką pranešti apie tą nuostabų keliantį ir ryškų grožį
Nereikia klausti, nereikia ir atsakyti – reikia tik jausti. Kartais nebūna ko jausti, kartais būna labai daug. Gyvenimas važinėja savo sinusoide – o aš jau visiškai ramus, ir, ačiū Dievams – nepopuliarus, užeina į tris taškus bloge: xanxas, prarasti slaptažodžiai ir žinoma juodas porno.
Pasilikti laisvo kritimo būsenoj raibstančiom akim nuo galimybių – galimybės viską įveikti per tą vieną dieną, o realiai nepratempi tos dienos ir nusikalsti pats sau. Kiek jau tokių nusikaltimų… Bet išmokęs atleisti, pagaliau tas senaties terminas. Padovanota tamsa su sumirgančiom gėlėm irgi dovana.
Laiko berods visada trūksta, nors realiai kaip ir pensininkas – jokių įsipareigojimų.
