Laikas sustoti, netikra pranašystė ir eilėraštis kartu…


Atėjo laikas sustoti ir paimti save į rankas…Kiekvieną dieną tikiuosi sustoti ir apsidairyti aplinkui į man suteiktas galimybes, dar viena diena be alkoholio ir marijos, reiktų imtis veiklos, kol kas manęs niekas netraukia, jaučiuosi purvinas ir blogas, norėčiau kažkaip nusiprausti visą purvą kuris susikaupė per metus, prisimenu kaip krikštijau save vandenyje grįždamas iš ilgos kelionės su nuolatinėmis haliucinacijomis. Haliucinacijos traukia, jos rodo kitą pasaulio veidą, tokį berods slaptą bet tuo pačiu ir perregimą. Mintys sukasi per greitai, nėra vienos tiesos yra tik atspindžiai, vieni tolimesni kiti artimesni, aš vis dar čia ir bijau savo realaus mąstymo pabaigos, kai viskas susilies ir aš neberasiu vienos tiesos ir akis užplūs supuvę aplinkinių veidai (baisu kai matai papuvusius žmones piktai besišiepiančius), nenoriu, noriu ramybės bet pats negaliu jos suteikti, noriu būti geras ir nesugebu būti geras sau, o tai pirmas žingsnis. Kiek dar pirmų žingsnių teks žengti, kiek dar kartų kristi į pragarą kiek dar kartų kilti į dangų, kiek kartų ranka dar išsities link marijos, kiek dar alaus pasiimsiu iš naktinio baro…

Šviesa sklido pro langą, buvo apsiniaukusi diena, kieme Dmnt tėvas pardavinėjo ne savo automobilį, aš laukiau žiūrėdamas į ekraną, torrentai tyliai dalino ką turėjo pas save, aš vis negalėjau prisiversti būti čia ir dabar, mintys nuslinkdavo į praeitį, mintys bijodamos kilo į ateitį. Vakare laukė vaidmenų žaidimas su vos pažįstamais žmonėmis ir gerai pažįstamu meistru, žinojau kad šio mėnesio atlyginimą reikės atiduoti, nes neatidirbau už jį, pinigai mane spaudė, spaudė savo nebylia galia, norėčiau persimesti pora žodžių su dievais savo viduje, bet to kol kas negaliu padaryti, gal ir gerai, tada aš labiau čia, labiau vienišas. Kai ateidavo afekto būsena, man nebereikėdavo nieko, galvoje pykdavosi dievai su demonai, bet visa ko reikšmė būdavo visiškai aiški, bet koks klausimas tuojau pat būdavo atsakomas arba vienų arba kitų ir aš tikėdavau tais atsakymais, gaila kad esant tokiam milžiniškam minčių greičiui nedaug belieka atmintyje, lieka tik nuotrupos, tik suskeldėję prisiminimai. Jeigu aš daugiau prisižiūrėčiau savo šventovę gal praregėjimas ateitų ilgam ir be ekscesų be buvimo Dievu. Kiekvienas gali pakilti į didžiulį skrydį tik už kokius 40lt gali nusipirkti LSD, man jos nereikia, pakylu ir be jos. Kuo toliau tuo greičiau kylu ir leidžiuosi. Norėčiau pasakyti kas yra blogai, bet nenoriu teisti, ateitis tokią kurią mačiau siaubinga, ferma su piktais prižiūrėtojais. Bet visada gali pasisemti stiprybės iš gerumo iš šilumos iš susitaikymo. Aš noriu susitaikyti su pačiu savimi, ir pradėti rašyti vadovą po ligos pasaulį. Pasaulis kur visko per daugk, per daugk žmonių, sako greitai pradės mažinti jų kiekį, dar gi nesulaukėm pasaulinės epidemijos. Baisiausia tai kad mirus reikės prisiminti viską ir patį save nuteisti ir negalėsi teisti miriop. Turi gyventi taip, kad kuo mažiau turėtum įtakos pasauliui, būti dulke. Aš per dienas laukiu skambučio su įsakymu judėti ir nešioti karstus su mirusiais zombiais kurie atgyja nuo elektros, toks mano darbas. Per mus leidžia elektros srovę, kad męs mažiau galvotume ir daugiau būtume ne čia ir dabar, o kažkur debesyse. Kuo mažiau galvoti, kuo mažiau vertinti ir juoktis iš kitų skausmo skaniai čepsint žabtais. Taip sunku nustoti valgyti ir akis judinti nuo ekrane judančių simbolių, viskas jau mirga nuo perkrovų, mes valdovai, bet ateis ir mūsų valdovai ir nubaus, tada geriausia pamesti suvokimą, tie kurie suvokia bausmę būti čia dažnai patys išeina, arba juos išmeta kiti. Niekaip negaliu suvokti milijonų pasinėrusių į karą, karą su pamatiniu suvokimu kad visi aplinkui tai tik dievo atvaizdai, dievas miršta kiekvieną dieną begales kartų, męs nenorime to suvokti. Gali pats sau niūniuoti dainą apie visagalį kuris tave pasiims iš čia, pasiims ir suteiks ekstazę nes tu nepamiršai jo, ekstazė bus lyg važinėjimas linksmaisiais kalneliais, nuo stingdančio siaubo, iki nuolat besitęsenčio orgazmo. Laikas bus suskaldytas į smulkesnius nei sekundė vienetus ir vienas vienetas bus daugiau nei visa diena buvusiame kaleime. Pranašystės beprasmės, kiekvienas jas kuria pats sau. Mano pranašystės remiasi mano suvokimu ir mano matytais ir justais vaizdais. Aš vis laukiu mesijo, žinodamas kad ir pats galiu juo tapti, kiekvienas gali tapti mesiju jai to nori, vieni su papildomom priemonės, kiti tiesiog patys iš savęs. Žaidimas kieno sėkla išliks ir pasklis, aš nenoriu vaikų, nes jie būtų pažymėti bepročio ženklu. Aš pats pažymėtas, mačiau ir pradžią ir pabaigą, buvau užlietas aiškumo juromis, kiekviena dalelė buvo atsistojusi į savo vietą, ne tik žvaigždės danguje. Negaliu net palikti vietos kur esu dabar tokios pat kaip man atėjus, nuolat kišasi kitimo dievas. Pasaulis tai žiedus beruošiantis augalas, jis brandina begales sėklų, bet reikia tik vienos. Ant stalo pigiausia arbata, bet jinai ne pigiausia, pigiausia ta kuria vaišina draugas. Aš per gyvenimą per daug vaišinausi, dabar noriu vaišinti kitus. Vaišinu neskaniu tekstu apie save. Reiktų vaišinti kažkuo kitu. Gaila neturiu drąsos vėl susileisti, o kiek daug tų kurie turi, ir jiems nebereikia pasakoti istorijų. Adatytė praduria ir viską paduoda, į Dievą susmeigta begalės adatų ir jų nuolat daugėja begales kartų. Dievas siurbia. Aš kvėpuoju, filtruoju, dėlioju, koduoju, prasmės dabar nematau nei krislo, bet galiu jį išvysti tavo dar nepapuvusiam veide. Akių kontaktas. Kontaktas akis kamera ekranas akis, dar pamiršau laidus ir bangas. Kai rašau darosi geriau, nors reikia pasakoti gyvai apie visa ką. Ką? Ai ne nieko, nusišnekėjau.

Vandenys prasiskirs tau po kojom
Vieniša žvaigždė tyliai mirksės
Laidas vyniosis į centrą
Miestukas tyliai miegos
Dievas pavargusiai alsuos
Jo šiandien beveik niekas nepamena

Ateiviai tyliai krykštaus ir juoks
Žmogus prabudęs naktį nuo košmaro
Kažką niūniuos

sunku suvokti kad esi nereikalingas
ir choras ir be tavęs dainuos.
Visa ko reikšmė tyliai pasitrauks
Pasaulis to nepajus, skerdžiama karvė tyliai baubs
Kažkas išras stiprintuvą,
kažkas informaciją per atstumą perduos
tu nenorėsi eiti į darbą
darbas ateis pas tave
Ekrane atsiras miręs pikselis
patrynus jis atgis
Muzika kurią klausai bus remiksuota
dar suskaičiuojama kartų kiekį
Buhalteris tą viską apskaičiuos
Tau paskirs naują vietą
Pilotų kabinoje būsi paskutiniu saugikliu
Kai prisireiks tavęs jau ir taip viskas bus baisu
Ant pulto nemirgės lemputės, bus tamsu
Tu ieškosi laido pradžios, avarinė šviesa neįsijungs
Publika dar lauks nesuprasdama kas bus
Aktorius tyliai kosčios
Dievas pagaliau užmigs
Iš dangaus pasipils žvaigždės
Mėnulis nuo virvės nutruks
Tu tyliai seksi grandinę ieškodamas trūkio
Bet jo vis nebus
Ateis tau mintis, gal tai pabaiga
Gal viskas pražus?
Bandysi atsekti mintimis kada paskutinį kartą viskas veikė
Atsakymų nebus
Visa kas pasitrauks, liksi tik tu
Tamsoje aš nepažinsiu tavo veido
apčiuopomis.
Išsitrauksiu žibintuvėlį su vienu galingu LED’u
Jis irgi neveiks ir aš tyliai nusikeiksiu
Prisiminsiu tą kartą kai turėjau juos du
Kai turėjau  viską, tik nesidžiaugiau tuo ką turiu
Nesidžiaugiau galimybėmis dabar nieko nebeturiu
Išeisiu į miestą, gal kažką sutiksiu pakeliui
Paklausiu ar jis dar kažką žino, ar ir jo kabinoje tamsu,
Nesutiksiu žmonių
Tik benamės katės su žmogaus veidu
Baras jau nedirbs, pusė šešių, dar vis nešvinta, man baugu
Galvoje kažkas sukrebždės
ai tai tu, mano antrasis aš kuris nuolat kartu.

Sakys mesk tą darbą ir einam kartu…

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *