Month: April 2012

Aš tinginys.

Liga 0/10 miegas 10/10 nuotaika 5/10

Beveik nebejaučiu jokių poreikių, viską turiu paduotą ant lėkštutės, tik reikia užsinorėti valgyti. Tikriausiai nebūsiu Krišnaitu, per daug visko reikia  atsisakyti.

Šiandien iš ryto vėl gėriau kavos ir prieš atsikeldamas ilgai varčiausi lovoje. Gns siulė vesti spektaklius, nežinau ar sugebėčiau, bijau. Labai sunku atsisakyti gyvenimo būdo prie kurio esi pripratęs, bet jaučiu kad Visagalis rodo man ženklus, vakar parduotuvėje tenkinant įgeidį ir perkant kokakolą aptemo akys nei iš šio nei iš to, pasidarė labai bloga, nieko nemačiau, teko net atsiremti į grindis, aplinkiniai nereagavo. Man taip jau antrą kartą toje parduotuvėje, tik šį kartą buvo tikrai stipriai. Reikia išmokti atsisakyti, nors ir kaip tai sunku. Atsisakyti bent alkoholio, jis man tikrai nepadeda ir yra nereikalingas mano kelionėje į supratimą ir tikėjimą. Tikėjimas ir laikymasis taisyklių kurios sukurtos ir patikrintos seniai seniai yra lyg ėjimas peilio ašmenimis. Sunku, bet verta. Kada pradedi jausti Aukščiausiąjį šalia ir savo gyvenime, viskas atsiperka. Žinoma daugumai skamba juokingai pats tikėjimo faktas, bet šis kaleimas kurtas tikriausiai Dievo. Kiekvieną dieną jis primena apie save, nenupasakojamu aplinkos grožiu ir pastovumu. Jis garantas, kad mūsų namai dar vis stovi ir saulė neišdegina visko. Galbūt jisai čia atrinkinėja sielas tolimesnėms kelionėms, man tikrai gėda kad aš neįsilieju į visą šitą užvirtą katilą ir mėgstu stovėti nuošalyje. Taip norėčiau išgyti nuo savo ligos kurią man pasiuntė išbandyti mane, nenoriu degraduoti ir būti išmestas už aktyvios visuomenės ribų. Turėčiau pasakoti ir pasakoti apie tai ką mačiau ir ką jutau kai buvau arčiau tyro suvokimo. Jaučiau kaip medžiui skauda, kai jį pjauna pjūklas. Kažkodėl vis jaučiuosi Jėzus Kristus atėjęs iš naujo, kokie gi gilūs kultūros įspaudai mano galvoje. Aš esu paprastas žmogutis ieškantis išsivadavimo iš beprotiško vandenyno kitų žmonių kurtų planų kaip užsidirbti pinigų. Man taip keista matyti brangias mašinas gatvėse, nors galima sakyti tikriausiai Dievas arba Šėtonas atsilygina savo kariams kovoje už išnykimą arba susiliejimą. Norėčiau susilieti su vandeniu ir tekėti ramiai sau. Viskas bus suskaičiuota, viskas bus pasverta, viskas bus atlyginta. Tikėti kad praeitis dingsta? Ne, jinai raibuliuoja ir kaupiasi. Norėčiau užmiršti viską ką žinau ir ką patyriau ir man bus suteikta šita galimybė kai mano knyga baigsis ir pats Turtingiausias greitai pasvers mano nuopelnus. Tikiu. Aš tikiu kad liksiu ne vienas. Aš Tu ir energija.

Man suteiktas šansas pasitaisyti ir ištaisyti savo darytas klaidas ir tą savo vaiko žmogžudystę kuriai nesipriešinau. Kiek daug visko mane slegia, kaip lengva visa tai pamiršti dainuojant hare krišna. Apvalyti save nuo purvo kuris nenusiplauna po dušu. Tikriausiai visi norėtų išdalinti save į smulkius gabalėlius visam pasauliui, bet kuris mano paliestas įrankis kažkieno kito rankose atneštų daugiau naudos. Sunku būti apačioje, sunku atsisakyti to alaus bokalo, sunku vėl džiaugtis darbu. Man vis užeina noras išnykti, tas jausmas kad esi purvinas ir žemas, ir būdamas čia tik dar labiau grimsti į purvą iš kurio išsilaisvinti teks per skausmus. Ir tuo pačiu neturiu kuo skųstis, valgyt turiu, namus turiu, gaunu pinigų ir iš valstybės ir iš darbo kuriame beveik nieko neveikiu. Galiu kiekvieną dieną džiaugtis ir rašyti eilėraščius tylai. Galiu klausyti muzikos, galiu žiūrėti filmus, galiu ieškoti merginų su kuriomis dulkintis, galiu kurti savo verslą, duotos visos galimybės, bet aš norėčiau suprasti savo ligą, norėčiau išmokti ją panaudoti geram tikslui. Norėčiau kiekvieną dieną pabusti su šypsena.

Labai sunku atsisakyti rūkymo ir alkoholio dar sunkiau arbatos ir kavos. Sunku keltis iš ryto, bet mantros kartojimas tikrai padeda, atsijungi nuo realybės ir jautiesi šnekėdamas kažkam nesuprantamam, kažkam kas aukščiau, jauti kad kažkas tave saugo, kad kažkas turi tau planą išsilaisvinti iš kaleimo. Tikiu, kad yra išsigelbėjimas ir anksčiau ar vėliau Dievas vėl vaikščios tarp mūsų kaip žmogus (ir jau vaikšto savo tūkstančiais atspindžių). Matau sugadintus Dievo atvaizdus aplink mane, juos sugadino sistema. Šėtonas mus programuoja būti jo pakalikais, per pornografiją, per smurtą filmuose, per valstybę kuri blogai valdo, per krizę kuri juokinga (valgyt visi turim), instaliuoju Lubuntu į Rmn kompiuteriuką, norėčiau su kompiuteriais krapštytis per dienas, visokio pasaulio veidrodėliai, rodo ką nori, jai nerandi ko nori gali pats įdėti. Dabar mano tikslas išsilaisvinti nuo kuo daugiau nesąmonių. Pasaulis visai išprotėjęs, bet su tokiu milžinišku potencialu. Išlaisvinti savo potencialą, arba tiesiog mirti stovint eilėje į mirtį. Nesuprantu kaip galima nebijoti alkoholio ir narkotikų ir pats nebijau, jau tūkstančius metų žmonės kai kurie baudžia save alkoholiu ir visokiais narkotikais, kad pakeisti aplinką, kad susijungti su sugėrovais. Sunaikinti savo ego, būti maldininku o ne nuolatiniu pirkėju. Keista atnašauti maistą senam Dievui, galingam dievui kuriam meldžiasi tūkstančiai. Vakar galvojau kad dabar yra elektroninės kūrybos amžius, tiek daug visko kuriama, tik tikriausiai ateities kartom tai nebus labai įdomu, kažkodėl visada ieškai ir norisi naujo, naujas nebūtinai geras, naujas narkotikas dar neišbandytas bet visada atsiras bandomųjų triušių. Aš irgi bandomasis triušis psichotropinių vaistų, nenoriu jų gerti, bet ir baisu vėl pakliūti į vasaros 5, gal jie kažkiek ir padeda bet tai taip sunku patikrinti, jei dabar pasireikštų liga būtų labai labai blogai. Man kartais atrodo kad mano liga tai Dievo dovana man, tada viena diena lygi kažkokiam epui, jaučiuosi lyg princas ant balto žirgo, tik gaila išprotėjęs.

Kai išprotėji darai klaidas vertindamas realybę. Nenorėčiau daryti tokių klaidų, nors kur tiesa ir dabar sunku pasakyti.

Kad kažkokius objektus nešiojau iš vienos vietos į kitą, su jais kažką veikiau, atlikau kažkokius veiksmus, viskas lyg ir žaidimas, bet atsibostantis, lyg ir darai kažką gero, bet galo nematyti. Kažkoks stiklo karoliukų žaidimas be pabaigos. Pavargau net sapnuoti ir pabudus ir snaudžiant sapnas dar ilgai neapleido ir savo ilgais čiuptuvais traukė į save.

Žinau kodėl sapnavau košmarą, nes vakar ištvirkavau, daugeliu būdų. Tai tikriausiai ženklas man, kad reikia keistis. Baisoka būtų patekti į tokią realybę, bet tokia jinai buvo tūkstančius metų. Ką aš esu padaręs gero? Leidęs laiką su draugais? Išsiuntęs daug terabaitų informacijos? Padaręs kelis gražius renginius, kartais atrodo kad nieko nepadariau gero, tik žinojau kad reikia kartoti šventą Dievo vardą ir Dievas turi begales vardų. Kartoju ir dabar juos. Dievas Dabar. Šiuo metu labai gajus, nes svarbu kad viskas būtų pagaminta kuo arčiau Dabar, seni daiktai praranda prasmę daug greičiau nei seniau, kai kokį kąstuvą ar dalgį reikėdavo ilgai kankinti kol jis išsinaudos. Dabar reikia keisti mobilų telefoną nors ir senas nesugedo, dabar važiuojant naujesne mašina tu geresnis, dabar jei ant tavo veido raukšlės tu nebegali aiškinti apie Dabar. Dabar yra svarbiau nei tada ar kažkada. Dauguma viską daro dėl Dabar.

Dabar aš norėčiau poros dalykų: kad mašina būtų sveika, kad žinočiau savo paskirtį.

Mano paskirtis bent pagal Dabar religiją yra išnykti bet kada, kada Dabar to užsinorės.
Tikėjimas, kad ne viską valdo Dabar man atrodo teisingesnis.

Męs įkaitai kare dėl kelių išliksiančių. Įkaitai kare kuris neturi nei pabaigos nei pradžios. Męs tie kurie galim rinktis puses už ką kovojam, ir išlikti lojalūs, tada turėtume gauti dovanų. Dievas Dabar labai sunkiai nusakomas kaip geras ar blogas, nebeaišku ar tai gerai ar blogai, žinoma senųjų religijų atstovai jį laiko blogu, nes jis naujas ir neaprašytas senose religinėse knygose, savo vizijose aš mačiau ateitį, bet nesugebėjau jos suvokti ar ji gera ar ji bloga, jinai tiesiog keista. Viskas priklauso nuo požiūrio taško. Jei pasiimi savo požiūrio tašką, tokį kylantį iš to ką pats suvoki, tai gyveni neaiškių apribojimų erdvėje kur apribojimus tūkstančius metų kūrė galingesni už tave, bet gali į tai spjauti ir būti laisvas nuo tam tikrų apribojimų, bet gatvėje vaikščioti nuogas negalėsi, ribos tikrai aiškios. Vakare prie kompiuterio padročinti yra normalu, nors niekas apie tai nešneka. Ar sėkla reikalinga? Pagal http://gnosis.lt/Kiti-Straipsniai/Masturbacija.html tai masturbacija blogai. Šiaip jai pagalvoji tai viskas nėra tikrai taip gražu kaip kartais atrodo iš ryto, vakarų pasaulis ėda lavonus, smauko, ir kariauja su tais kam jie nepatinka. Bet gali susiminimaizinti ir kartojant šventą dievo vardą laukti išsivadavimo. Bandysiu nevalgyti mėsos ir nesmaukyti.

Panevėžys Kaunas Vilnius trikampis su daug lenktų kampų. GPS kordinatės iš dviejų skaičių 99×99 kvadratas. Padangos, jų aukščio santykis su plotu. Dievas, jo santykis su tavimi. Tikri, padirbti, ar kam svarbu, parašo vistiek nepažinsi. Koksai mano parašas po kiekviena diena, ieškojimo ir bandymo suprasti stiklo karoliukų žaidimus ir dvigubą kartais trigubą laiko naikinimą. Laukiant JO. Tikiu kad vien galvojant apie Dievą darosi geriau. Darosi geriau ir kaip apie nieką negalvoji o tiesiog būni čia ir dabar tam kad būtum ten po to. Susirenka Demonų Angelų komanda kuri neturi tikslo ir naikina save kovodami su savo pačių vidumi. Religija tai stabdis laikantis mus čia, bet tas pats kuris gali ir išvaduoti, tereikia tik patikėti. Lift up the receiver I’ll make you a believer. Tikėti kad nardai po Dievą ir pats esi vienas iš jo avatarų. Kiekvieno personalinis kryžius. Pamirštu ką norėjau pasakyti… Plaukiu, brolio junginėjimo teliko besikeičiančio garso vandenynuose ir pokalbių nuotraukose nuotrupose. Viskas užfiksuota. Nereikia net purkšti apsauginio lako, nereikia net galvoti ar tai svarbu ar ne, jausmas kylantis giliai širdyje, ten giliai gimstantis nerimas. Jei padarytum filmą kur žudomi vien vaikai būtų per žiauru. Abortai jau normalu ir nieko tokio. Męs naikinam patys save kad būtų geriau gyventi, nes tikslo nėra ir nėra kur pabėgti materialeme pasaulyje tam menas kad praplėstų ribas. Ribos nėra begalinės. Aš ant rankos nešioju keturias grandines: Laikrodis kurio batarėja laiko 7m, kraujo donorų apyrankę, platininę apyrankę “jeigu ką” ir apyrankę tamsiai mėlyną su užrašu “DONAU” Do now”. Turėčiau nuplėšti jas visas ir plikas nusirenkti tada rėkti garsiai “Aš ne šiknius” atleiskit man. Viskas turi ribas, tik tavo čiuptuvų ilgis begalinis, gali čiupti patį saldžiausią vaisių. Degantys pinigai per keistą filmą. Daug pinigų. Filmai iš vis brangu, ne veltui krišnaitai juos laiko demonų pramanu. Yra du žmonių tipai, tai krišną garbinantys bachtai ir demonai kuriuos karts nuo karto krišną pravalo. Žemė pilna parazitų. Šiandien dmnt pusbrolis sakė kad Tas norvegas jo herojus, sėslūs žmonės ir nenori kalbų mokytis.

Ir viskas čiki, svarbiausia neįsileisti baimės, viskas bus gerai, mumis pasirūpins tas kuris rūpinasi viskuo ir viską sukūrė. Kaip matai mašiną nekyla abejonių kad ji turi kūrėją, kaip matai žemę su savo begaliniu sudėtingumu ir begalinį dangų kažkaip kyla idėjos kad tai atsirado iš niekur, kaip tai?

Atsikėliau šiandien anksti ir viskas gerai, nuotaika puiki ir tikiuosi kad ir diena tokia bus. Šioje planetoje yra vietos būti laisvai, neįsitempus, man taip patinka kava ir arbata iš ryto, patinka ir rytinio troleibuso keliami garsai, patinka pavasaris ir patinki tu. Pilnai suprantu Dievą kuris nori kad visos mintys būtų apie jį. Aš dažnai apie jį galvoju. Galvojant apie Krišną darosi geriau, jis gi bet kada gali atsirasti čia ir padėti savo garbintojams atstatyti tvarką žemėje. Dabar mus valdo tie žmonės kurie turėtų dirbti juodus darbus, bet ne, jie dabar juodai valdo mus. Žmogus iš prigimties nori dirginti visus savo nervų galiukus ir matymo ir lytėjimo ir kvapo ir skonio. Vis pajusti kažką naujo nesuprantant kad sukasi kažkokiam verpete į pražūtį. Nežinau kaip išsigelbėti, bet galiu tikėti kad einu ne pačiu tiesiausiu keliu į pražūtį, dar lieka vietos šypsniui, draugams, ir senovės išminčiai.

Žmonėms sunku, nes jie neturi guru. Nebeliko pasitikėjimo kitu. Ar atsiduotum į kito rankas kaip vergas? Aš atsiduočiau, tik kad neradau dar kam, tai atsiduodu kuo daugiau draugams.

Vakar nufilmavau filmą.

Gyvenau vakar kaip didžiulės koorporacijos šefas, kaip viskas ramu ir eina į gerą. Buvau sandėlį, buvau pas draugą, buvau sode, atidaviau mašiną į autoservisą. Ir visą dieną buvau energingas, nenorėjau slėptis.

Man suteikta galia užvaldyti pasaulį. Savo tekstu, jei labai stengsiuosi. Bet man užtektų ir kampučio šalia valdovo rūmų, kai pagalvoji apie pačius pačiausius ir pats tampi kažkuo panašiu į juos. Fantazijos galia gali nukeliauti toli toli.

http://soundcloud.com/soidi/program-original-mix

Muzika. Visada šalia, vis naujai perdainuojanti maldą Dievams ir mums patiems. Suskaldyti ir atskirti. Ateis ir ji. Aš praeitį. Kur mano durklas kur kalavijas, kur slibinas kurį reikia užmušti ir nugalėti save kad į jį nepavirsti.

Garsas kaip krenta lapai, garsas kaip dygsta žolė
Garsas kaip tu į mane žiūri
Garsas kaip tu nusisuku
Garsas kaip darai gerai ir kitas kai darai blogai
Garsas kai atleidi, garsas kaip pačiam reikės atleidimo
Garsai pinasi į juostą kuri neša tolyn
Šviesa mano apakusioms akims
kaip pornografija mintims
dar vis tikiu kad yra vietos ateitį
kad vis dar myli
kad vis dar tiki
aš čia kartu su tavimi
bet kurią akimirką išsiskyrsim pusei amžinybės
Aš ir TU
Burnoje kartu
Nučiulpsiu kas skanu ir paliksiu tave be apvalkalo
tiesiog nuogą kaip ir esu
Diena kada švinta anksti ir būna gražu
Prisimink ta debesį, ryt panašų kursim kartu
Aš norėčiau iškristi lietumi
Skubėti susijungti ir atnešti givybės syvų
Diena bus paprasta
paprasta būti kartu
Paimk mane už rankos
eime
Bus šviesu

Norėčiau susilieti su viskuo, kaip upė kuri įsilieja į kitą upę. Nebenoriu galvoti ir vertinti.

Nuotaika 4/10 Miegas 10/10 Liga 0/10

Šiandien buvau pas savo psichiatrę, sakė kad aš mieguistas ir nenoriu nieko veikti dėl ligos o ne dėl vaistų, keistai jinai mąsto. Aš manau kad vaistai mane per daug slopina ir aš tampu nebe savim, net juoktis sunku. Bet reikia bandyti pačiam išsiveržti iš užburto rato, rato kuriame aš noriu tik gulėti pasislėpęs po antklode. Aš nebelabai tikiu savimi, kad dar kažką galiu, kad dar galiu kažką išmokti. Skaičiau apie Krišnaizmą, griežta religija, jokios mėsos žuvies kiaušinių kavos arbatos cigarečių narkotikų ir kartoti hare krišna kuo dažniau. Gal ir veikia toks išsivadavimo būdas, susidomėjau ir noriu pabandyti, žinoma sunku atsisakyti kavos ir arbatos ir viso kito, bet gal verta, tada gali išsilaisvinti iš gimimų ir mirimų ciklo. Aš beveik tikiu, kad visi męs čia nebe pirmą kartą ir atgimėm žmonėmis su tikslu išsivaduoti iš priklausomybės nuo kūno, čia kažkoks ypatingas didžiulis kaleimas.

Šitame kaleime man darosi baugu dėl išnaudojimo kitų, kiek daug skausmo sukelia žmogus, pats sau ir aplinkiniai gyvybei, atrodo kad viskas apsėsta kažkokių demonų. Bet gal yra kažkas galingesnis nei jie, ir ateis išvaduoti mus nuo mūsų pačių.

Noriu rūkyti. Noriu išnykti, noriu būti vienkartinis. Vienkartiniais męs dabar save ir laikom. Aš taip noriu kad sustabdytų mano kelionę, nes joje jau visko per daugk. Verkšlenti kad nori mirti durnas dalykas, pats negaliu išeiti, nes nebegaliu patikėti kad laukia tuštuma, jei įtikėčiau į tuštumą tada gal ir susikaupčiau mirčiai. Sunkiausia būtų mirti nuo atsisakymo, atsisakymo gerti ir valgyti, kiek daug reikėtų valios pastangų tam.  Prisimenu kaip per kelionė sukinėjau visą planetą, dabar tai atrodo taip vaikiškai. Nebeturiu ką pasakyti, tik kad noriu, noriu vėl dažniau šypsotis ir juoktis geru, nepiktu juoku. Kiek daug visko lieka užmarštyje. Nebenoriu keliauti, nebenoriu skraidyti, nebenoriu būti priklausomas, pasaulis man atrodo priešiškas man.

Bet kaip pasivaikštai ir pajudi viskas atrodo geriau. Taip norėčiau būti geresnis pats sau ir kitiems, kažkuo prisidėti prie nežinomos misijos ir neaiškaus tikslo.

Ši diena bus tokia kaip kitos dienos (bet visi veiksmai bus atlikti naujai). Vakar fainai pasivaikščiojau su ausinėmis, tik muzika iš dubstepo paketo buvo nekokia, kaip keista kiek daug vidutiniškos muzikos.

Niekas nieko, visi kartu viską. Eksperimento dalyvis. Ryt į sodą. Mašinai reikia technikinės, man reikia valios prisėsti ir žaisti kaip moka Dmnts. Aš pavargęs nuo nieko neveikimo, pavargęs nuo kiekvienos dienos. Keltis reikia vis anksčiau. Nebetikiu pasaulio pabaiga, atrodo viskas ir toliau suksis beprotiška karusele.

Liga 0/10 nuotaika 6/10 miegas 10/10

Turi būti beprotis. Nesuprantu kodėl pjausto medžius ant gedimino kalno, nesuprantu kodėl žmogus prisikuria sau problemų. Nesuprantu kodėl visi dirba už popieriukus, tie kas turi daug popieriukų dirba iš malonumo. Pasitikrinau loterijos bilietus, kaip visada nieko, nors perku tai kaip svajonių garantą. Gal man, kai pakels pensiją, reiktų išsikelti gyventi kur nors kitur kur pigu, nors tikriausiai išprotėčiau nuo didelių miestų. Vienatvė dabar viena didžiausių prabangų. Aparatas sensta, senstu ir aš, labai bijau ateities, bijau kad išmes iš darbo. Reiktų išmokti dar kažkokio amato, kad ir sukti sušius. Kompas ėda laiką, kompas kaip idealus narkotikas. Gal kas ką įdomaus surado ir pasharino? Gal kažkas kažką parašė, nusifotografavo, rado patinkančios muzikos, gal kažkas kažką.

Diena bus vėl šilta, gal kažkas kažkur parašys eilėraštį, kažkas verks bet daug daugiau juoksis. Pasaulis tai pats keisčiausias juokas, kai nesupranti iš kur kiti geresni už tave pagal popieriukų matą. Norėčiau išplaukti į kitas planetas, norėčiau ir čia būti tikras ir tikėti. Daug kas tiki kad šie metai paskutiniai, aš nebe, nors kažkur giliai širdyje tai kirba, taip norėtųsi visiems kartu pasibaigti ir dingti lyg dūmas ore. Žmogaus tikėjimas pabaiga beveik pamatinis, vakar žiūrėjau į besipisančius vabaliukus kurie lakstė gatve visai šalia mašinų, visai šalia mirties, gal ir męs kaip per kokį siaubo filmą pateksim kur važinėja ir gyvena galingesni už mus ir jie mus tiesiog sunaikins, nors galvojimas apie galą pats beprasmiškiausias, jis vis tiek anksčiau ar vėliau ateis ar tu galvosi ar ne. Geriau paskaityti kokį anekdotą, geriau pasijuokti su draugais, geriau išgerti arbatos, geriau eiti pasivaikščioti. Geriau…

Tada viskas aiškiau ir ryškiau, daugiau laiko. Laiko kuris bėga tarp pirštų spustelėjimų į klaviatūrą ir žvilgčiojant į ekraną. Žmogus tikrai daug pasiekė, kad uždarytų save į dėžutę. Gali linksmintis prieš ekraną, muzika groja, rodosi vaizdai. Beveik nieko nelieka, tik amžina netvarka aplinkui. Šiandien turiu sutvarkyti namus, nes parvyksta šeimininkas. Tvarka niekada nebus ideali, viskas sudėta į skirtingas krūveles. Muzika tai tam tikra garsų tvarka: kai joje atsiranda netvarka pajaučia visi:

http://youtu.be/pA1oFSMwRDU

Kiek męs daug pasiekę kad atsijungtume nuo vienas kito ir žaistume su negyva materija. Norėčiau dar kartą pajusti kaip negyva materija kalba su manim. Prisimenu kaip stalas man labai greitai papasakojo istoriją apie medį ir jo skausmą, medis tai žemės antena. Viskas kas vyksta žmogaus pasaulyje vyksta labai plonam sluoksnyje apie ribą tarp žemės ir oro. Tik išrinktieji kyla aukštyn ar leidžiasi žemyn kiekvieną dieną. Norėčiau gyventi bunkerį po žeme be langų tik su labai greitu interneto ryšiu (arba tiesiog ryšiu), įdomu ar pultų depresija, kad nematau saulės.

Viskas tik į gerą, tik tas geras keistas. Reikia save pašvęsti kažkokiam tikslui. Negalėčiau išgyventi be miesto, aš miesto gyvūnas sergantis keista liga, įdomu jai nustočiau gerti vaistus ar liga atsinaujintų. Dirgink mane pasauli aš dar vis stiprus. Kada Dievai nutrauks mano kelionę per senų gyvenimų prisiminimus ir pakels arba numes. Anksčiau ar vėliau męs surasim ir visiems pranešim apie jų pėdsakus. Kuo daugiau tau metų tuo daugiau tavo ašaros yra vertos, verkti yra aukščiausia emocija, kažkada kažkoks užmirštas Dievas priverkė vandenynus, dabar mūsų eilė viską apauginti dėžutėmis ir keliais.

Kaip sunku kai tavo kelias niekur neveda, tik suka ratus iš dienos į dieną. Kaip būtų faina prisidėti prie komandos kuo didesnės, pavydžiu religingiems žmonėms, ypač tiems kurie prisideda prie kosmoso tvarkos įgyvendinimo. Kokia kosmoso politika? Viskas ką matai tai praeitis, ateitį gali tik nujausti. Aš nujaučiu pasikeitimus. Pakilsiu kažkada iš interneto šiukšlių rankiotojo ir laidų sukėjo į aukštesnę pakopą. Nujaučiu kad atsiras tvarka ir imperatorius, kad kažkada žmogus bus, kurį palaikins beveik visi. Kai sustings akimirka. Kai pakyli aukščiau suvokime, nebelieka beveik atskirų objektų, viskas susilieja į vieną kamuolį kurį tu bandai išverpti atgal, išsukti ir rasti pradžios šaknį. Jos nėra, arba jau greitai nebebus. Šaknis tai tavo motina, šaknis tai tėvo sėkla ir ritualas kad viskas susilietų. Susiliesti su kitu dabar gali per laidais lakstančius ir ore virpančius elektronus ir bangas. Vienas klavišo paspaudimas vienam pasaulio krašte, valdo kažką kitam. Vieta nebėra svarbi. Svarbus yra pačio individo suvokimas, kad jis ir yra niekis, kuris nuolat išsiveržinėja iš savo niekiškumo per ritualus ir poreikius.

Laba diena gal norėtumėt kavos. Kava jums padės pajusti šį rytą tai pat gerai kaip ir šimtus kartų prieš tai. Vakare nusirenkim, nes į patalus reikia eiti beveik nuogam. Gatvėje rodyti savo lytinius organus negražu. Negražu rašyti kad vadai išprotėję. Gal net ne vadai, o vienas vadas, jis renka savo karius iš viso pasaulio, tuo kurie mato ir girdi daugiau, tuos kurie dažniau verkia. Bet juos išgaudo ir priverčia gerti vaistus, arba pagrasina išmesti iš visuomenės. Manęs jie neišmes, jau paskutinius kartus aš buvau ir pas jį ir čia, pasidalinau į du. Liko dar išsiurbti virtuvę ir išplauti tūliką. Liko dar suprasti kaip išėjus pas jį nebebūti sugrąžinamam atgal, ir kaip atsijungti nuo praeities (kas yra visiškai neįmanoma, nes iš ten viskas teka į mus). Didžiuliai agregatai sukasi ir tyliai dūzgia, kol žmogus atlikinėja savo ritualus. Vis daugiau ritualų morališkai pasensta, bet atsiranda vis daugiau naujų jiems pakeisti ir viskas kad prirakinti stebinčiojo žvilgsnį tarp žemės ir dangaus. Šiukštu negalvoti apie tai kas nepasiduoda logikai. Priimti viską kaip yra ir nenorėti keisti. Arba keisti tik mažą savo žaidimų erdvę. Mano žaidimai tai muzika kurios aš nemoku kurti, moku tik atverti savo ausis kažkam naujam. Dabar sukuriami milžiniški informacijos kiekiai ir pagrindinis kriterijus tai jų populiarumas, per mažai ieškojimo gurų ir tiek deimantų nuskęsta dulkių krūvoje. Šimtai eilėraščių, šimtai dainų, tūkstančiai nuotraukų, didžiulė šūsnis teksto. Reikia priprasti kad kiekvieną dieną prarandama tiek daugk. Nors yra žmonių kurie iki šiandien varto senąsias knygas ir ieško atsakymo jose. Atsakymas visur aplinkui ir svarbiausia šypsenoje.

Ieškojimas to kas veikia visus, pagrindinis žmogaus uždavinys, kai buvo sukurtas sunaikinimo prietaisas, dabar bandomas kurti sujungimo, kiek metų truks kūryba kol kas visiškai neaišku. Per kiek metų kiekvienas bus apdalintas dalyvavimo prietaisu (mobiliu telefonu) neaišku, dar kiek laiko praeis kol suteiks jiems balsavimo teisę. Kol kas męs tik iliuzijoje kad kuriame viską patys ir dalyvaujam valdyme. Atstovaujamasis modelis kažkokia nesąmonė, prašom jums koverį koverio kurį norėjote išgirsti sumiksuotą su mash’u. Ir visai nesvarbu ar aš to sulauksiu (tiesą sakant man baisu laukti, jei būtų mano pasirinkimas aš užsnūsčiau visiška tuštuma, nes ateitį mačiau daug siaubo). Ir dabar svarbu yra tai kad aplinkui dar labai daug skausmo, tik žmogus pakylėtas kažkur aukščiau (bet ir tai ne visur) virš jo. Fizinio skausmo mažėjimas susijęs su nutolimu nuo realybės (visada ją gali susigrąžinti trenkdamas galvą į sieną) ir reguliavimo didėjimu. Ar reikia viską reguliuoti? Kas reguliuoja viską? Kai sėdi vienas namie tai atrodo kad tu pats, tikriausiai todėl žmogus Dievo atspindys. Svarbiausia neprarast tikėjimo ir išmokti kartais būti niekuo, kartais deimantu. Visi turi tą savo slaptą vietą kurioje daugiau nieko nebesupranta,

Aš noriu pradėti viską iš naujo. Prabudau ir man šita diena bus geresnė nei kitos nes aš taip nusprendžiau. Vėl reikės gyventi kartu su mm vienam kambarį. Aš maždaug žinau kur raktas į išsiveržimą (keltis kiekvieną dieną anksti). Reikia mokytis mokytis ir dar kartą mokytis.