Dar ir dar kartą parsirandu realybėn

Kartais atrodo, kad viskas beprasmiška, šiandien man tokia diena. Vėl rūkiau mariją, vėl traukiau brangius miltelius, po draugo gimtadienio taip ir neatsistačiau. Velykas praleidau vasaros penki, vienuoliktam korpuse, pirmam vyrų. Šį kartą pilnu pajėgumo parėjo moralinis, prisiminiau (o gal sugalvojau, kaip jau minėjau, prisiminimų, kartais net apie tą patį įvykį, keli ir daugiau – ir jie konfliktuojantys) visus savo blogus darbus. Vasaroje buvo sunki, pradžioje stebima palata, buvusi šešta, dabar jau trečia, pratrynė smarkiai ir taip nekokią atmintį.

Šiandien norėčiau išnykti, deja tiksliai žinau kad tai neįmanoma, perkels variantan kuriam tu dar gyvas, o vienam iš begalybės paliksi daug skausmo. Pyktis… dar kartą supratau kad xanaxas nuo jo nepadeda, jį tik koncentruoja, gal kažkiek prilaiko depakinas. Haliucinacijos gliukai ėjo beveik iki šiandien, dabar jau atrodo savo įprastoje būsenoje.

Prieš gulant skambino probatorė, klausia ar negeri, o aš automatiškai pajungtu savo nuoširdžiu protu atsakau šiandien ne, sako aišku, aš pati tau paskambinsiu. Nusprendžiau nebevartoti ir non alko alaus. Koncentracija visiškas mizeris, neilgai galiu ją sukaupti, reikia treniruoti, bent pažaist kasdien, galvoju gal prisijungti prie narkomanų anonimų bent šiandien, gaila susirinkimai tik nuotoliniai.

Pyktis, neviltis jau čia, bent aplinka nebereguoja į mano dieviškumą – baisu kai gauni tiek daug įtakos pasauliui kiek buvau gavęs. Magija reali ta beprotybė, ligoninėje prieš paleidžiant buvo panikos ataka, tokia stipri realiai pirmą kart. Praleidau ligoninėje be jokių benzodiazepinų – ramintuvų, sumažino ir geriamų vaistų kiekį – nebereikėjo depakino. Badė daug, olanzapino maksimalus kiekis 20mg.

Namie elektriniai prietaisai reagavo į mano įtampą, prieš išvažiuojant su mašinyte su raudonu kryželiu sugedo skalbenkė gal 20 metų burzgė ramiai. Ekranuose mobilaus ir kompo mačiau kitką tikriausiai nei rodo. Noriu tiesiog užmiršti tas maksimalias galimybes kurias suteikia beprotybė. Gabalas tam:

Vėl susiradau naujų draugų, tikriausiai geresnių nei dabartiniai, noriu važinėti dviračiu ir pagaliau numesti tą vaistų pilvą. Noriu vis tiek dingti, piktas ant savęs, ant būties kaip durnas paauglys, vat tik dabar raminuosi.

Sustabdyti ateinančios beprotybės nepadėjo nei lorafenas, nei olanzapinas, tapau piktas ir mm iškvietė greitąją gerai, kad be policijos. O viskas realiai dėl to kad naktį pabudęs kaip zombis pavalgyti susidūriau su mm virtuvėje. Noriu išnykti šiandien, gal reikia nusnūsti… pabandysiu.

Realybė taki, kintanti, tik įprastas žmogus to nemato 🙂

Nusnūdau, jaučiuosi visiškai apsusęs, gal padės kava arbata. Kai grįžti atgal į realybė ji beveik visada pakitusi, smulkios ir didesnės detalės, tai pastebėti kažkiek nejauku, bet gali tik susitaikyti. Saugo kažkokia didesnė galia, kuri turbūt ir veržiasi per beprotybę, o gal kaip tik protybę. Noriu būti toks kaip visi, deja tai jau niekada nebesigaus, kai pajauti savo galią keisti aplinką vien savo nuotaikom arba nuolankumu. Viskas gi bus gerai? Taip tai populiariausia sąmokslo teorija. Vis šokinėju per langus ieškodamas ko nepamečiau, reiktų tikrai mažinti soc medijos kiekį. Turiu planą padaryti mastodon serverį sau ir lietuviams

Komentuoti: Anonimas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Komentarų tikrinimas įjungtas. Po kiek laiko jūsų komentarai bus apublikuoti.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

One thought on “Dar ir dar kartą parsirandu realybėn”