Dar kelios dienos

Jau kelias dienas keistai miegu, labai daug sapnuoju ir vis pabundu užmiegu ir vėl pabundu. Vakar buvau pas psichiatrę, pasiskundžiau kad prasčiau miegu ir kad visiškai nebejaučiu gyvenimo džiaugsmo, jos nuomone tai todėl kad rečiau leidžiuosi cisordinol depot, liepė leistis kas savaitę, kas yra maksimali dozė, paklausė ar aš noriu gultis į ligoninę jei viskas pablogėjo. Aš tikrai nenoriu į ligoninę. Pasiskundžiau kad likau bedarbis, tai pasiūlė kreiptis į Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centrą, ten galima išmokti naujos specialybės. Bandžiau paprašyti psichiatrės, kad išrašytų klonazepamo, bet jai tai atrodė nereikalinga, nors kaip aš nemiegu, mano suaktyvintas smegenis nulaužia tiktai jis.

Tada troleibusas iki stoties, naujos siuntos džiaugsmas, ir troleibusas atgal. Virtimas trumpam į super sajanus, keisti jausmai, keistos mintys, ir žinoma neramybė, noras kažkur eiti, kažkur bėgti, kažką veikti. Pats noras judesio, judesiuko. Projektuojama realybė. Liftas į aukštesniąsias sferas.

Tuo metu viskas atrodo daugiau nei puiku, jausmas lyg būtum laimėjęs pinigų. Nuo sienos į mane žvelgė Buda, aš jaučiausi kažkaip keistai, kažkiek nepatogiai. Viskas atrodo apibarstyta prasme kurios męs nepastebime. Kiek daug dievų rūšių, kiek iš jų piktų? Gerai, kad męs su jais kurį laiką nesusiduriam.

Medituoti pabaigą. Kaip Svjns pasakė: “būtų gerai dvėsti kartu”. Kiek daug variantų, kaip baigiasi dabartinė tavo egzistencija. Aš tikiu, kad kažkokiu būdu, tikriausiai per darbą, žaidimą, tikėjimą galima išsivaduoti iš nerimo kuris mane kankina kiekvieną dieną. Man kartais darosi paniškai baisu, visos aplinkos kurioje esu. Pirmą kartą išskridau į atvirą kosmosą vienuoliktoje klasėje, kai pakilau buvau pamiršęs savo vardą, pavardę, kur aš, kas aš, tik kai kuriomis mintimis šiaip taip kabinausi į realybę, ir nusileidau atgal, pažadėjęs sau nedaryti to ką darau jau daugiau nei dešimt metų. Kokį tikslą gali turėti vienišas kažkieno kompanjonas? Susirasti savo prarastą dalį. Bet jau baigiu susitaikyti su tuo, kad gal tai įvyks net ne šitoje plokštelės pusėje. Vakar galvojau apie teises. Gerai tiems kas jas turi, o nesuskaičiuojama galybė gyvena be jų, ir jie gal net laisvesni nei męs. Šypsena veide, aš pabudau iš sapno ir esu vis dar čia, vis dar pažįstamoje aplinkoje, kur žinau kaip lipti laiptais, aukštyn ar žemyn. Vis dar tikiu, kad pamatysiu ženklus ir sugebėsiu būti dvejose realybėse iš karto. Toje kur aš tiesiog niekas