Laikas keistas, aš daug ramesnis ir be olanzapino vaistų, kartais išgeriu 1/4mg xanaxo, bet taip išprotėjusio pasaulio dar nebuvo. Avilys dūzgia jau ne tik elektroniškai, USA prisižaidė iki duok dieve ramaus pilietinio karo, pasidalinę į stovyklas, shit fuck. Krypto pasiutpolkė tęsiasi, o aš ramiai per dienas namie baigiu visiškai nurimti ir patikėti savo paties jausta keista eiga vis įprasminama keistom vizijom ir tuo suvokimu, kad visi mes viena, ir jau pereitas taškas of no return. Niekam nerūpi paprastas, tuo labiau silpnesnis vyksta paprasčiausias ir pigiausias naikinimas organizuotas pačios niekur tiksliai nesančios sistemos.
Bet yra muzika, yra kanalas ryšio, yra bendravimas – toks surogatinis per priemones, niekaip neįsijungiant kameros, niekaip nenorit patikėti kad taip ilgai sąmokslo teorijų trimituotas pasikeitimas atėjo – baisiau nei kas nors numatė, ir tai tik pradžia. Plok katučių prie interneto ir neik iš namų be reikalo, pasaulio galingieji nusprendė pasilinksminti. Pėstininkas, ramus, nebetikintis bendru naratyvu, išprotėti negalima, reikia teisingai atsakyti į užklausimus ir šiukštu niekam nesakyti kaip keista tau būti čia, dar vis, dar vis tikint, bet jau nieko nebenorint ir aktyviai nesiekiant. Plaukiant per dieną ir sukant išprotėjusios soc medijos atspindžius. Niekas nėra saugus pats nuo savo minčių. Mintys parazitinės – ėda, kartais dingsta, dažniausiai kai esi su kažkuo pokalbyje, tada smegenys dirba kitokiu rėžimu, bando kartu ieškoti atsakymo kurio nėra ir negali būti. Ar kelias renkasi keliautoją ar keliautojas? Kas pirmas nukris iš dvylikto aukšto, ar bandža ar bandžistas? who fucking cares walk the walk rašė man Dms. Ir jo tiesa – tik tam kad pajusti, stipriau, giliau, meiliau, gražiau, ryškiau ir kuo toliau, kol tai dar turi prasmės tau pačiam.
Viskas tik keistės, žinių ir bendro naratyvo nebėra, kas netingi seka savo pasakas, kas tingi sau sekti klauso kitų, užsikabina, patiki ir neria į triušio olą, o iš ten išeities nėra. Paleidi vieną, atsiranda kitas, vejasi mintis mintį ir noras būti tikinčiu iki galo kažkokiu išrišimu bendru, kai jis tik asmeninis ir neperduodamas.
