Kai labai gerai

Puikios dienos, nuotaika aukštumose, pasaulis šviesus, aš blaivus. Gera būti savo proto, guvaus, greito, teisingo. Pasikapsčiau sode, noriu daugiau laiko praleisti ten, kompas veikia puikiai, dalinimąsis pilnu pajėgumu. Seku, seku naujienas, nespėju kaip visada perskaityti visų straipsnių. Pirmadienį traukiu pasiimti šito džiaugsmo: https://raspberrypi.dk/en/product/raspberry-pi-400-kit/ užsisakiau dar būdamas keistos būsenos, net nežinau ar man jo reikia, gal pasidaryti sode iš jo PC, bet ir senasis HP laptopas dar veikia pakenčiamai.

Blaivumas yra gerai, nors traukia ir narkotikai, bet jų man būtina atsisakyti, reiktų ir rūkyti mesti. Geriau būti blaivaus proto nei vartoti, ieškoti ir vartoti toliau, kai dienos tampa visiškai vienodos ir nuhackintas reward mechanizmas nepalieka prisiminimų ir atmintis tampa super trumpa. Atsisakymas gal ir neturi būti labai malonus. Tiek kartų tai daryta ir vis grįžtama prie vartojimo, keista kad dabar laikas kiek, be prievartos sau išlieku blaivus, vis trumpėja. Kaip gi išsiveržti iš užburto rato? Kiekvieno atsakymas individualus, pačio per kančias randamas.

Norisi patekti vėl į beprotybę grojant muziką kai kiti eina iš proto tiek kiek gali. Keisti laikai, noras atspėti sekantį big thing, o kai pagalvoji kiek tų magų to ieško, darosi nejauku. Bet ar iš vis yra kiti, man kartais kyla klausimas, atspindžiai tavęs, kad būtų įdomiau būti. Susilieti į vieną, suleisti rankas į kitą, pajusti tą bendrumą. Kasdiena siūlo savo variantus, ciksi klaviatūra, atidaryti langai, užrašyti planai. Bėgant nuo savęs.

Tas kartais aplankantis pakilumo jausmas, kad viskas tavo, kad lėtai krenti į supratimo šulinį ir bijai vėl rudens, kai aštrės būsena, kai reikės visom valios pastangom išlikti adekvačiam. Supratimo galutinio nereikia, reikia žaidimo, gražiai elegantiškai dėlioti figūras ant gyvenimo lentos.

Kas tiki, tas gaus. Viskas paduota su kaupu bent man, nebežinau ko norėti ir apie ką svajoti. Linkiu kiekvienam pasiekti būseną kuri leidžia būti čia ir dabar, be praeities juostų sukimo, be ateities kristalų laužiančių dabarties šviesą. Žaisti, praleisti laiko daug ties vienu ir tuo pačiu. Begalybę surasi visur, žiojėjančią, baugią. Kai matęs esi tiek stebuklų, kad net neprisimeni visų. Kaip tada kažkoks šokoladukas su ale grybais magiškais priverčia jausti taip blogai, bet nenugali olanzapino ir cisordinolio sukaustytos realybės. Kai vasaros 5 matai savo galią keisti realybę, kai tuojau pat tampi svarbus to keisto šou dalyvis, atsiranda rėmėjų ir smulkios haliucinacijos ir nepaaiškinami įvykiai duoda apie save žinoti. Išėjus visada realybė pakitusi, kitokia. Gerai kad dabar ji stabilizuota, nekintanti kasdien. Vaistai jau būtini, bent leidžiamas cisordinolis kad dvi savaites, ir olanzapinas kai jauti kad bando nuotaika šauti aukštyn raketa. Tikriausia aš pats jaunas nebūčiau patikėjęs, kad man darysis per gerai ir pats leisiuosi nuo beprotybės kalno. Kažkada norėjau šitų būsenų, dabar jos nuolatiniai palydovai.

Koks planas? Būti kuo ilgiau ir dalintis patirtimi su vargšu nesusipratėliu jaunimu, we are the first to program your future, we are the last. Jau dabar iš mano rašliavos galima padaryti naujos su AI -sintetinės, netikros. Prasmė kažkur tarp eilučių, magiškai kintanti ir nepastovi. Nesinori tikėti kad jos iš vis nėra. Reikia gi kažkuo tikėti? Aš tikiu gamtos atsigavimu ir žmonijos civilizacijos dar viena pabaiga, lėta, skaudžia. Viskas laikosi ant siūlų – surištų tų kurių jau nebėra, tu kurie perdegė, neapdainuotų kodo herojų. Kas lieka stebint vis keistesnę ir piktesnę gamtą? Susitaikyti, ir bandyti pabėgti iš savo paties rasto žiurkių rato. Gali pasileisti žaidimą ir nirti in jį. Bet negaliu dar žaisti ilgai, galiu sirgti už, galiu stebėti, bet žaidimas nuo tada kai išsiskyriau su Vy man purvinas ir beprasmis. Žaisti nebent su kitais žmonėmis, kad ir šachmatus, kurie tampa visai kito lygio žaidimu durnyne, kai atsipalaiduoji ir neskaičiuodamas ėjimų į priekį matai geriausią variantą ir pastatai matą trim ėjimais. Tai įmanoma tik atsipalaidavus. Ar aš kada įsitempiu? Akmenis sode tampyti patinka, patinka kasti, judinti kūną. Naujoji pasaulio tvarka N.W.O. tiek laukta, tiek bandyta prisijaukinti jau čia. Vartojantys draugai, draugas turi būti neteisiamas, draugas tam kad būtu su kuo pašnekėti telefonu, susitikti, ir pratęsti pokalbį ir bendrumą kad ir po metų nebendravimo.

Nuotraukos socialiniuose tinkluose veido kuris laukia paspaudimų kaip narkotiko, unfollow. Visuomenė sunkiai serga ir ji jau niekada nepagis, McKennos pranašystės išsipildė nepilnai. Dabar jau yra moterų laikai, paskutinis Pelevino romanas apie tai, mes vyrai valdėm ir taip jau per ilgai, ir sukūrėm kančią. Moterys net skausmą jaučia kitaip, Juodas pasaulis su savo paribine pornografija prieinama kelių klickų paspaudimu. Purvini mes, pilki. Bet mes galime šią akimirką pakeisti visą ateitį, reikia tik galvoti, kad mes čia iš ateities, tik pamiršom savo tikslą. Užutekis prasiverš ir mes vėl įsiliesime į mylinčia motinos gamtos bangą, kai išnyks mūsų ego.

Taip norisi švelnumo su kažkuo, bet dabar siūlomas seksas be įsipareigojimų net netraukia, jis išveda mane į beprotybę. Įsimylėti nenoriu, nenoriu tos sielos ligos, kaip mm sako – kam tau mergina, kam tau tos problemos. Tabletės tam kad mylėti:

Prarasti laikai, nauja chimkė kuri užlenkia tave galutinai, anonimiškumas prabanga, vis tiek paliksi savo ip adresą bet kokiuose puslapiuose kuriuos lankai, tokia jau ta sistema.

Kelios nuotraukos:

Leave a Reply to Sistem metsiS Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

2 thoughts on “Kai labai gerai”

Mastodon