Norėjimas nejausti. Norėjimas nepatekti į siaubo haliucinacijas. Tokie dalykai man atrodo nepasiekiami, bet suvaldomi. Psichiatras yra realiai tam, kad tau išrašytų arba keliančių, arba numušančių smegenis vaistų (šiaip tai dažniausiai abejus kartu). Jam įdomu tik kaip tu jautiesi su jais, ir plius kada tave reikės paslėpti nuo visuomenės psichiatrinėje arba ten padėti kad pradėtum reaguoti į pasaulį iš depresijos duobės. Aš labiau rašysiu apie šizofreniko potyrius: vaistų kurie padėtų išvengti paaštrėjimo nėra. Ypač jei panaudojami narkotikai, ypatingai žolė, marichuana. Vaistų negalima vartoti taip kaip liepia psichiatras. Aš dabar dvi dienas pagėriau pusę maksimalios dozės olanzapino ir jau šiandien kėliausi 1100 nors užmigau apie 2400, ir jau jaučiuosi nebe toks reikalingas ir geros nuotaikos. Jei Jums atsitiko pirmas įvykis susijęs su psichiatrine, tai geriausia vaistus pavartoti ir mesti, padarius sprendimą nesiliesti prie narko nebent norima šoko iš depresijos (nors jau niekas neapsaugos nuo antro tripo per visą sistemą atstatymo).
Jei vartočiau visus man paskirtus vaistus tai ne tai kad būčiau pripratęs prie xanaxėlio – benzodiazepinų, būčiau susivaręs kepenis jau tikrai. Tris kart per dieną depakinas, ryte parkopanas, vakare olanzapinas ir viskas pagardinta xanaxėliu. Būčiau turbūt vos judantis ir nejaukiai užspaustas. Ilgai vartojant olanzapiną darosi klaiku – jausena tampa panaši į pragaro, kažkas viduje kirba, o tu nesupranti nei kas, nei ko jis nori nei ką daryti kad jaustis ramiai. Cisordinolio injekcijų kas dvi savaites nejaučiu – tai geriausias vaistas kurį esu bandęs. Dabar yra krūvos naujų vaistų, bet principas visų toks pat ir tikriausiai neveikiantis – pridaužti smegenis.
Geras psichiatras realiai būtų tas (pagal seniau vartojančius) kuris išrašo visko ko paprašai, bet čia labai greitai galima tapti narkūša benzodiazepinų. O to mes gi nenorime? Geras psichiatras yra bendrai anachronizmas – jis gali būti vienam geras kitam blogas. Niekas gi neįlys in Jūsų vidų ir nepamatuos, skausmo baimės nerimo ir haliucinacijų. Man kuo padėjo mana – tai tuojau pat išrašė siuntimą gultis į ligoninę kaip tik paprašiau. Haliucinacijų buvo, bet jos nebuvo tokios baisios 😨 kaip užleidus paaštrėjimą dar keliom dienom. Buvo tiesiog keistos. Zujantys nesustabdomu greičiu žmonės, visas laikas virtęs mermaladu kažkokiu, kai tu praktiškai lesi galvodamas kas vyksta.
Jei duotum antipsichotinius vaistus žmogui kuris neserga – jis tiesiog turėtų labai blogą reakciją – jam būtų nemalonu ir tokie poveikiai nepageidaujami. Vartojant juos smegenis prisitaiko, ir galima sakyti nejauti kad daužai save baisiais chemikalais. Mane visada stebino smegenų gebėjimas prisitaikyti, prie bet kokio juos puolančio cheminio lėtintuvo.
Jei aš gerčiau visus vaistus kaip parašyta tikriausiai miegočiau per parą kokias 15-16 valandų ir tai būtų ne gyvenimas, o pragaras. Labai daug kas self medikeitina – ar tai būtų benzodiazepinai kurie jau nebeveikia tik reikalingi palaikyti einamą ir aktyvią būseną, ar tai būtų marichuana kad geriau miegoti ir dirginti reward centrą, ar tai būtų tabletės mdma ar milteliai ale kokaino. Visa tai yra bullshit. Man kartais atrodo kad laimingų žmonių bendrai nėra ir aš šizofrenikas visus lenkiu savo gyvenimo kokybe nors realiai net birkos neturiu kur pamirkyt. Bet aš jaučiu – aiškiai ir tvirtai, nerimauju, reaguoju, būnu, noriu, ieškau ir ne narko, ne pinigų, o papraščiausiai kito lygio, next level shit. DMT padėtų kad ir šiandien dar labiau save išnešti pas kūrėją, bet tai jau praeitas etapas, dabar užtenka alaus ir cigarečių.
Nenorėkite kad Jūsų problemas spręstų tabletės, milteliai, žolė neištirti cheminiai preparatai. Kasdiena yra nuostabi iš savęs pačios, reikia tik atkreipti dėmesį į beveik haliucinogeninę realybę ir nuolatinį syncronicity vykstantį aplink. Leisk sau būti ir nesileisk žemyn pas piratus kurie tau pateiks niekada gyvenime nejaustų patirčių. Prisimenu kaip aš norėjau suprasti kas tos haliucinacijos – dabar suprantu ir jų nenoriu nei kiek, bet jos jau lanko mane dažnai ir keistai. Kaip vyrai atšvaitinėm liemenėm kurie dingsta kažkur kai tu trauki cheminę marytę kieme, matyti ko nėra yra tiesiog blogai, bet pasaulis ant tiek draugiškas, kad jei kažką matai – matys ir draugai, o jei kažko nėra nebus ir draugam. Prisimenu kaip dabar – nėra autobuso, klausiu draugo ar tau irgi rodo kad nevažiuoja – jis pažiūri sako taip. Namie už lango matau piramides, atvažiuoja greitoji ir išveža tripinti į vasaros g. Reikia sau leisti būti tvirtu, Galvoti savo, o ne psichiatro galva ir prisimenant philip k dick suprasti kad be tablečių jau neįmanoma. Nes laukia nepermušama siena vienišumo be jų. Pasaulio pabaiga kurią pergyvenai mažne jau 20 kartų ir nieko nebebijai/
Ar yra ko bijoti? Nėra ribų nes jau už jų. Mirties baimė yra pirmas žingsnis į proto vergiją.
Let everyone have theirs 1/4mg of xanax. Realiai veikia ir 1/8mg, tiek reikia sveikam žmogui kad pajustų poveikį ir nesileisim čia į aptarimus cheminių kokso pagardų kurių kelios smiltelės išneša ilgam.
Čia gal kažkiek per piktai surašiau: bet tikrai chebra vartokite antipsichotikus savo galva, kitaip ir kūnas praneš kad jie netinka. Raminamuosius vartokite ne kasdien, o jei kasdien tai neilgiau nei porą mėn. Išsigelbėjimo nuo suvokimo ir jaustų pasaulio haliucinogeninių klaidų nėra: reikia įprasti gyventi kaip mačiusiam ir jutusiam daugiau, prisižiūrėti save ir kuo mažiau leisti neištirtų cheminių narkotikų į savo sistemą, neleisti net žolės.
Pradžioje ribinės būsenos mane labai žavėjo, kol supratau kad kompiuterio ekranas, kaip ir telefono tau meluos gan smarkiai kai esi jau fazėje, vėliau pažiūrėjęs nematysi skaitytų pranešimų, tavo atsakymai gali būti ne į temą. Reikia labai greitai išmokti atsitraukti nuo ekrano į magišką realybės realizmą, tada kai jau esi fazėje reikia šauti visus paskirtus vaistus, gal net dar daugiau, bet kartais taip sunku suskaičiuoti kiek jau išgėrei ir kiek dar galima. Noras išlikti įsikabinus į bendrą realybę labai stiprus, nes ten už uždangos kartais lieki visiškai vienas ir nuostabus ryškiom spalvom, akinantis grožis gali priversti tik tylėti ir nuolankiai laukti išgelbėjimo. Dabar sergančių psich ligomis labai daug, bet tų kurie žengia per ribas kaip visada nedaug ir jie savo akių gyliu išsiduoda iškart psichiatrams.
Vakaras kai už lango skamba kunigunda
Pabudau tik apie 1900 kai už lango iš parko pradėjo groti kunigundą. Varčiausi pusiau sapne pusiau realybėje, trys alaus su depakinu duoda savo. Atsibudau ir patekau vėl į tėkmę kuri kažkiek atgrasi. Jau kuris laikas nesigauna padaryti ką noriu su raspberry pi kompiuku, kompas kartais lūžta, aš pats nesuvokiantis kur nukreipti energiją. Tikiuosi šį kartą ruduo nebus sunkus, nors atrodo mažne dabar jau keli žingsniai iki ligoninės. Reikia saugotis, o taip norisi su alko palengvinti būseną, kartais tikrai suprantu alkoholikus.
Reikia vėl apsitvarkyti erdvę, tai mažne virtę į obsesinį kompulsinį sutrikimą. Reikia nebijoti eksperimentuoti, ne su psichiką veikiančiom medžiagom, o su kompiuteriu, reikia kurti. Jau daugiau ėmiau skaityti kas tikrai džiugina, knygos lėtai perskaitomos, kartais peršuoliuojamos greitai, ir kas geriausia – laukia gerų dar krūva – net nereikia bibliotekos.
Butelys vyno, kekšės laukiančios už dviejų klaviatūros paspaudimų. Kur aš patekau, kas tai per įkiri haliucinacija? Noras padėti visam pasauliui atsitrenkia į sieną: jokia programa nebeatlaiko norėtojų mano muzikos kolekcijos: interneto kanalas prisodrintas iki maksimumo. Reikia naujos kokybės, reikia kažko naujo, tam jaučiu kaip tik reikia pasiknisinėti senose knygose, jei 10-14 metų knygos jau senos. Amžinas žmonijos noras kitaip ir naujai. Kasdien sau atleisti.
Vy šiandien klausė – gal žinai tikrai gerą psichiatrą/ę – tam realiai ir surašiau šitą minčių srautą. Reikia įkalbinti kas neramina. Kaip žinia buvo eksperimentas kur apsimetėliai buvo priimti į psichiatrinę, gavo diagnozę ir niekas nebetikėjo kad jie sveiki. Mes visi esam kitokie, mes visi esame kažkiek nesveiki, bet visuomenės problemų sprendimas per daužančias tabletes tikriausiai kelia daugiau problemų nei sutvarko. Kartais man būna taip bloga kad aš mm sakau kam mane gelbėjot tada kai iššokau pro langą? Dabar suprantu pats iš tiek daug haliucinacijų ir bendros realybės eigos – aš esu lūžtanti banga suvokimo ir tikslo niekas nežino, bet tikslas tikrai ne išeiti ir pajusti paskutinį dmt ir visų dažnių bangų tripą, ne atsakymas ne išėjime.
Jei tu nori prisidėti prie kompanijos anoniminių paranoidinių šizofrenikų – ar tai kas tau parašyta yra svarbu, tik duok apie save žinoti, mes išsibarstę, bet mes visur, ypač gatvėje, undergrounde, pas piratus, pas hackerius meikerius, mes kitokie nes kitokių reikia.
