Užvakar pradėjo kažkodėl lūžinėti kompiuteris 💻 ir po kažkiek pasikapstymo supratau kad nesudėjau dar rugpjūtį išleisto BIOS atnaujinimo, man atrodė kad atnaujinau, pasirodo ne. Kompas elgėsi tikrai keistai, TPM chipas tai veikė tai veikė pusiau tai visai neveikė, nustojo veikti updeitai ir dar kelis kartus lūžo be jokių blue screenų. Perinstaliavau dar kartą antnaujinęs BIOS. žiūrėsim kaip veiks dabar.
Vakar vakarop išgėriau dvi tabletes cikladolio ir užpylęs arbata prasėdėjau maždaug iki 0300, bandžiau tada miegoti bet pasivartęs virš valandos pakilau. Greit atsikėlė mm, išgėrėm arbatos ir ji išlėkė į darbą. Šiandien ji su brl traukia sodan, tai aš lieku namie su mčt. Atrodo nieko nereikia, visko namie yra, alaus nebenoriu, kviestis draugų tai pat. Skaitinėsiu musėt knygą, pasiėmiau iš bibliotekos:
https://www.patogupirkti.lt/knyga/vernonas-subutexas.html
Visai gerai pradžia skaitosi.
Užribis
Kai pagalvoji kiek žmonių yra užribyje darosi kažkiek klaiku, ar trumpam psichiatrinėse ar visam laikui uždarose psichiatrinėse jau praradę veiksnumą. Vienas pažįstamas iš antakalnio galo pateko nes sulaužė broliui nosį (mačiau jo brolį – jis tikrai keistas) nors atleido ir brolis ir šeima, jį vis tiek uždarė pabūti Rokiškio psichiatrinėje, nes jis jau neveiksnus, kodėl iš jo atėmė veiksnumą aš nesuprantu, kiek bendravau tiesiog paprastasis žmogus. Kitas pažįstamas į Rokiškį pateko kai bandė prekiauti žole – pagavo, buvo gulėjęs tai paskyrė psichiatrinę ekspertizę, kodėl ji nustatė kad jis neveiksnus aš nežinau, gandai sklinda kad jis tiesiog pamiršo nueiti į ją, tada jau vežė priverstinai jaučiu, žodžiu visų faktų nežinau, bet abu šie žmonės mano nuomone visiškai normalūs, tik nelabai prisitaikę šiuolaikiniam pasauliui, abu jauni, po dvidešimt kelis metus. Dar vienas pažįstamas konfliktuodavo su šeima, tai po kelių apsilankymų vasaros g, susipyko su tėvu ir irgi buvo išvežtas keliems metams į Rokiškį. Man keista, kad iš pažiūros visiškai normalūs žmonės ten patenka. LT psichiatrinė sistema daugiau nei žlugus, vienintelis gydymas vaistai ir dar bent Vilniuje gan neblogas maistas. Bet kai pamačiau seną psichiatrę N. Vilnioje net pakraupau, ji mane gąsdino, žemino, ne tai kad padėt nenorėjo, grasino pakenkti ir mane į Rokiškį keliems metams uždaryti. Ir visa tai kaip ir taip man buvo žiauriai sunku.
Pasaulis kinta, bet man atrodo dabar valdo blogoji pusė, laikosi jis dar ant gerų žmonių, bet kartais atrodo kad tai tik pabaiga pasakos ir toliau keistais punktyrais išprotėjusio dievo nužymėtas kelias keistan pragaran. Kai tai įsisąmonini džiaugiesi kad negyvensi amžinai, neturi vaikų ir šiaip stebi šitą kelionę pro daug kartų kitusius akinius, kurie kartais palikdavo čia tave vienintelį, tiesiog atjungdavo kitų žmonių suvokimą. Šią žiemą nežinau kaip bus, tikiuosi nereikės poilsio įstaigose kur durys be rankenų. Gilus supratimas yra gili kančia, reikia atsijunginėti nuo romos griuvimo jutimo. Dalyvauti ten kur gali kažkam padėti ir dar kažką pakeisti, išnaudoti savo sukauptą turtą, kad ir skaitmeniniu formatu.
Nepasiduoti
Niekada negalima nustoti tikėti, kad bet kuriuo atveju viskas bus gerai, gal tiesiog tas gerai dabar mums nesuvokiamas. Čia kaip ta baikė kad gal po gyvenimo atsibusi kitur ir šis gyvenimas bus tik sapnas. Kartais tas sapnas man taip priartėja, kad jauti ir matai ko nėra. Šiaip aš kažkiek tikiu, bendru žemės lauku, tikrai veikia ir mėnulis 🎑 ir gal net kažkokios ustanofkės ir tuo pačiu ta esminė ustanofkė – mobilus ar kompas – ji keičia pasaulį taip kaip niekas nesitikėjo, lėtai bet užtikrintai didindama nerimo, susiskaldymo kiekį, mažindama inovatyvumą, ėsdama laiką, ir bendrai darydama pagrinde jau blogą įtaką, ne taip kaip prieš 15-20 metų, kada tik prasidėjo visa šita beleberda pilnu tempu.
Įkvėpti, iškvėpti, suskaičiuoti iki dešimt. Prisiminti budizmą – tai tik iliuzija, labai gaji ir tvirta, bet kintanti nuo tavo paties jausenos, o tavo paties jausena kinta gal net nuo maisto, jau nekalbu apie narkotikus ir alkoholį, nelaiminga planeta, juokas pro ašaras stebint kas dabar vyksta. Delikatus jėgų balansas atrodo sutrikdytas, belieka skaityti, peržvelgi hakerių naujienas, mažiau lysti į soc tinklus, mažiau geisti kažko aštraus 🌶. Tas aštrumas ateis pats.
Aš kažkiek tikiu ir karma, esu gavęs atgal jos geruosius vaisius gan greitai po padėjimų kaimynams ar šiaip nepažįstamiems. Bet kodėl aš esu aš ir kas tas aš, aš nelabai suprantu. Sako kad savo asmenybę matai bendraudamas su kitais – o mano aplinka išskyrus pačius artimiausius, smarkiai gerianti, vartojanti narkotikus, sutikta psichiatrinėse, paprastieji beveik užribio žmonės. Aš irgi turbūt toks? Nu taip – piratauti ir sėdėti prižiūrint kompą kuris skirtas daugiau kitiems nei tau keista, bet ant to keistumo ir gali kažkas užaugti.
Norėčiau vėl patekti į flow – negalvojant daryti ir daryti ir mokytis daug, bent jau daug skaityti 📖. Čia jau buvau beveik parsiradęs į jį, gal kad nesusileidau cisordinolio kaip reikėjo po dviejų savaičių ir negeriu nei depakino, nei olanzapino, bet kompo ožiai vėl išmušė. Kai patenki į tekantį rėžimą labai gerai 👌 bet jame ilgai išbūti aš nemoku, kartais pagalvoju ar sėkmingi žmonės iš vis gali būti laimingi? Jie gi bėga ir lekia, ir sėkmė sukuria papildomas savo problemas. Revoliucija tyliai 🔕 arba gal tiesiog palaikymas degimo, laukiant kada jinai vėl subujos.
Sąstingis
Jis jaučiamas visur, vienintelis per pastaruosius metus atsiradęs naujas kažką keičiantis dalykas, tai AI paišymas pagal užklausas ir kažkiek kitokios baikės su AI. Bet jokios revoliucijos be Tik-toko atrodo nevyksta, o tik-tokas tiesiog pilnai paleistas algoritmas tave patenkinti ir rinkti apie tave duomenis. Naujų muzikos stilių nėra (Jei neskaitome vaporwave nauju žanru, ar kokių lofi beats), naujų tipų žaidimų irgi jei neskaityti to wordle ar kaip ten. Mastodon didėja labai pamažu ir šiaip ateitis turbūt vis mažiau vietos paliks undergroundui, jau dabar memus tuos pačius pamatau ir FB ir TW ir Mastodon. tiek nedaug atrodo visa žmonija sukuria, kad visi pasaulyje turi matyti tą patį. Kažkada tikėjau revoliucija dalinimosi, kad tai leis atsirasti kažkam naujam ir geresniam, bet koorporacijos suvalgė visą arbūzą ir dabar maža dalis sėdinčių mastodon gali džiaugtis savo mažomis bendruomenėmis. Gal ateitis nebemąsiška? Gal ateitis unikali? Ar vis dėlto galutinis įvykis laike traukia į save dabartį. Man kartais keista kaip dabar nedaug naujų superžvaigždžių tarp žmonių. Turi kurtis sau ramią vietą, turi leisti sau klysti, turi gal net nusisukti nuo esminių dienos ar savaitės naujienų ir pasinerti į paribių tyrinėjimus. Vat ir dabar galėčiau šauti dar dvi cikladolio, jau kaip ir 12h berods praėjo, bet aš jau atsargus, nesinori eksperimentuoti kai vienas iš variantų gali būti psichiatrinė. Jėgų dar yra.
Tikslas turi būti maksimalus
Norisi svajot ramiai. Loterijos bilietų jau nebeperku, bet kažkur giliai dar kirba mintis, kad kažką tikrai gero galiu sukurti, kartais svajoju apie knygą, kartais apie gražią nuotrauką, kartais apie kokį stebuklingą puslapį 📄 interneto.
