Prisimenu policininkai klausia rūkantis ar nerūkantis, paima pirštų antspaudus ir nuveda. Nuveda į kamerą (ir žinoma mano dirbtinio intelekto pagalbos primena, kad jos tik trukdo) rėkiančios tautos kableliai ir skausmai, pašventinto miesto skausmai. Mčt gyva. Kartais pats savęs klausiu, ko klausiu jau pamiršau. Kazusai su kūno aukojimu. Yra knygos, bet kartais atrodo klausai ir skaitai tą patį, žmogus yra šešėlio būtybė, ir nuolat bėga nuo šešėlio. Galutiniai įsakymai neaiškūs. Mirties kultūra, kada jinai sustos, į ką pavirs, jei giliai gilintis tai galima ir išprotėti. Kaip žinia kai randi tiesą ji visada baisesnė nei tu tikėjaisi. Bet kas iš tooooo nu tęsia dainius. O skirtumas tarp nutęsia ir nu yra. Gilios problematikos, kažkas bando, aš ir bandau. Kartais sako reikia rašyti ranka, turiu omenyje mažne plunksna ✒. Tirti simboliką, heraldika išprotėjusio pasaulio. Durnumas yra būsena. Kaip mano mčt sako – aš technikos nesuprantu – ja techničiski neabrazovana. Kovos visų su visais ir būna keisti rytai, bet viskas sudėta kažkur meilėje, meilėje būti. Kas tie šventieji pagalvoji kartais, kas tie kurtieji, kas tie aklieji. Bandau susitarti su ja kad nueitume į polikliniką prasiplauti ausų – nesutinka. Prisimenu tą filmą, kai pagalvoji kad jų nebėra. Rėkit ant vado, vadas net danguje yra. Aronofskio filmai, vardai sakantys ir leidžiami tarti. O tikslas realiai apsitvarkyti namuose.
Mintys nuplaukia į sektas filmus muziką ir tą knygą kurios autorius negavo šnobelio nes tiesiog mirė, po to į tą prakeiktą vietą prie salomėjos kur mačiau velniukus tamsos. Ir tą mms straipsnį kad aš mieste kuris išmokė nebijoti tamsos. Spalvų kovos galvoje, amžinas kritimas į mėnulio ir saulės dausas. Apsiprausk apsikirp nagus, prisiversk save būti žmogumi suprasdamas koks tai gilus džiaugsmas. Užjaučiu smilkalus ir emoji ekrane atitraukia dėmesį į švenčių sąvoką. Amžinasis studentas. Kodas berods toks, bet klausimas tai begalinis. Berašydamas laišką susiduri su laukimo problemomis ir rusai galvoje groja, bet dar ne cojus, kai užgroja cojus atrodo jau viskas, bet jis ateina ir išeina, žvaigždės gi paribio būtybės, ir tos danguje ir tos ant žemės ir tos po žeme.
Anekdotas: ausų daktaras ir ginekologas susikeičia vietomis, ateina bobubė pas ginekologą ir jis klausia, pasakykite A – močiutė atsako – ana u minia ni govareščija.
Galvoju apie anekdotų pasakojimą, negali nuolat plaukti juo nes jie išeina iš konteksto, ta rusiška knyga apie keikimąsi. O męs šalta tauta, vis matau kad atrodo esu uždarytas filme kuris veda iš proto savo ribomis. Pamenu skaitytus apsakymus, tas labai įstrigęs apie kosmoso uoste pirktas akis iš pranašės – nupirktas prakeiksmas. Kaip dabar viską pakeisti kyla idėjos, telefonas atima dėmesį, visi mes disasocijuojam iki visiško galutinio taško kuris ištaško, taip taip – pajuda traukiniai, vienas kintančiu greičiu ir kitas, kada jie susidurs. Pagalba yra, bet reikia jos prašyti ir pačiam sutikti joje dalyvauti. Groja rytiniai ale neoficialūs aphex twin rinkiniai, jis vėl ture.
kai perskaitai knygą du kartus, keliom kalbom, visada akcentai susidėlioja kitaip. Kai kas nesupranta matmenų, bet jie gi plaukia erdvėje per laiką ketvirtą, kaip sudėliosi prioritetus. Jo gramatikos klaida.
