Naktį tikrai gerai išsimiegojau, tik 0800 pažadino lgs skambutis, atsikėliau, suploviau indus, nuėjau pasiimti knygų siuntinio ir sutaisyto laikrodžio. Iš parduotuvės partempiau krūva maisto ir gėralo, ir leidau sau skaityti ir klausyti knygas. Pabaigiau Sorokino “cukrinį kremlių” – tikrai nebloga knyga, labai džiugiai susiklausė. Tiek knygų namie pripirkta, kad net nežinau ko imtis toliau, šiandien dar pabaigsiu “zaratustra kalba makaronams” irgi nieko knyga. Labai džiaugiuosi kad skaitosi, visai kita būties kokybė tada. Beveik nebesuko soc srauto, nenoriu vėl panirti į karo beprotybę. Leidžiu sau būti ramiai. Pats sau tą komandą ir daviau.
Kai pagalvoji, kiek dabar vargšų būna baimėje ir nerime dėl karo, darosi nejauku, o jei jie kreipsis į psichiatrus tai tiesiog bus pasodinti ant benzodiazepinų, kas bendrai šlykštu. Aš randu savo būdų kovoti su nerimu ir baime – pasivaikščiot, išplaut indus, apsitvarkyt namuose, klausyt ir ieškot naujos geros muzikos, ir rašyt čia. Tam kad pačiam taptų aiškiau kas ir kaip.
Labai laukiu pavasario ir būvio sode, knisinėjimosi, muzikos per stambesnius dinamikus, daugiau skaitymo. Norisi greičiau pamatyti žalumą, norisi greičiau būti tvirtai. Kitą savaitę psichiatrų komisija dėl teisių, tikiuosi gauti, bet tuo pačiu ir pasiryžęs visiems variantams. Būtų žinoma faina jei gaučiau 5 metams, kaip ir sakė psichiatrė – dviem penkiem tikriausiai.
Jaučiuosi tvirtas, nenoriu anei alaus anei dūdos thc. Žinau kad vienas veda prie kito, o kitas mane veda į labai sunkias būsenas ir psichotinę nejaukią beprotybę. Einant blaivumo keliu būtina atsisakyti alkoholio, be jo atsisakymo nesigaus ilgai išlikti švariu nuo narkotikų.
Antra 1/4 xanaxo, šiandien jau jo reikia, gal per daug kofeino, tai reikia glūdinti būseną. Dabar atrodo viskas vėl tvarkoje. Nupirktas albumas paremti Ukrainai, jau antras.
https://togetherwithukraine.bandcamp.com/album/together-with-ukraine
Dabar jis ir sukasi pagarsintas garsiau nei standartinis namų atmosferos garsas.
Išlikti tvirtu, eiti blaivumo keliu, bandyt mesti nikotiną, mažint kofeino. Pabandyti vėl pakurti kažką įdomesnio su savo internetinėm erdvėm. Reikia neapkerpėti ir nuolat norėti daugiau. Tiksliau geriau tvirčiau.
Išlikti nuolankiu visiems variantams, jausti tą nepaaiškinamą keistą gamtos meilę ir leidimą būt čia geriant į save godžiai orą, geriant skanią arbatą ir tikint galimybe išlikti sveiko proto ilgai. Dabar net klaiku pagalvoti apie tuos haliucinacinius realybės miškus į kuriuos kartais mane nuveda mano prakeiksmas-dovana. Jausti per visur tekančią bangą 🌊 leidžiant sau lūžti kartu su ja. Chaotiškas pasaulis kintantis vis greičiau ir smarkiau. Ar tik dabar supranti koks pasaulis nevaldomas ir keistai liūdnai melancholiškas. Sulaukti dienų kai merks vasarinis lietus ☔ sulaukti dienų kai vėl galėsiu važiuoti su savo golfu tolyn po miestą, gal net į Klaipėdą pas Rk. Žinoma su dabartinėmis kuro kainomis tai nerealu, bet kaip visada reikia tikėtis ateinančio ramaus periodo, nusiraminimo, kai pašnekesių tema lieka einamieji politikos skandalėliai ir žvaigždūnų išdaigos. Reikia leisti sau pasiimti iš dienos kuo daugiau, gerti į save knygas, muziką, pasivaikščiojimus, semti vaizdus į foto objektyvą. Gyventi pilnai dabar, nes kito dabar nėra. Čia ir dabar, keistis, tobulėt, šypsotis, tikėtis, palaikyt, žaisti, dirbti, mokytis, eiti tolyn per daug neapmastant kas kaip ir kodėl.
Muzika dėlioja savo greitus kapotus ritmus, aš laukiantis džiuginančios nakties 🌃 greitai šventė, greitai valstybinė pinigų injekcija, greitai ir pavasaris tikrasis savo žalumu. Kaip aš laukiu ramybės būsenos, kai kelias savaites nereikia jokių vaistų ir teka realybė džiugiai raibuliuodama ir linksma savo neatspėjamumu.
Tvirtėju, šiandien kas dvisavaitinė cisordinolio injekcija, tikiuosi jinai neprivers patekti į mieguistumo ir neramios depresijos gniaužtus. Likimas toks – reikia vaistų ⚕ be jų tikrai greitai gali nuslysti į paribius ir likti visiškai vienu pasaulyje kuris akinančiai gražiai liūdnas. Tikėti kad gali susirinkti savo smulkias dovanas ir keliauti tolyn mintimis, vaizdais, natomis. Visuma graži, reikia tik tai matyti ir neprieštarauti tam kam negali prieštarauti. Likti besišypsančiu, likti palaikančiu, kalbiu ir tikru savo iškritusių kauliukų keliu. Likimas toks ir gali tik minimaliai sukti vairą tolyn nuo asmeninės katastrofos. Kol yra palaikantys mm brls lgs rks tol atrodo realybėje ramiai įtemptai gerai. Nėra kur jau skubėti, reikia leisti sau būt prisilaikant duotos komandos ramiai, tikint Aukštesniųjų galia ir kitokiu planu tau. Nėra kur bėgti, nėra ko nerimauti, yra tik aštri kaip dalgis tikrovė skrodžianti milijardus savo ašmenim.
