Skamba:
https://ultimae.bandcamp.com/album/isolated-24bit
Aš vėl didžiąją dienos dalį ramiai prasnaudžiau. Esu mieguistas 😴 nors vakar vakare olanzapino negėriau ir nuėjau gulti tik link 2400 pabudau link 0700 ir visai džiugiai nusiteikęs. Jaučiuosi gerai, šiandien nei lašo alkoholio, nesinori ir cheminės žolės 🌿 ačiū dievams. Užsisakiau krūvą knygų, palikau 60€. Murakamio, Pelevino, Sorokino ir visokių pigių tiesiog kad namie būtų ką skaityti nežinomo ir netikėto.
FB visiškai baigia atsibosti – tiesiog liūdnas, švenčių ir mirčių srautas gavosi kai turiu “draugų” 4200, reiktų bendrai ten neiti ir nesukti tos prakeiktos ruletės dėl kelių gerų mėmų ar šiaip beleberdos. Mastodon daug geriau, nors ten reikia rankom atjunginėti gėjų porno ir šiaip porno paskyras, kad srautas toliau išliktų geresnis.
Jei gerai pagalvojus, esu ten kur nusipelnau būti. Namie, su gerai birzgenčiu kompiuteriu, greitu internato laidu į pasaulio beprotybę, apmokėtu mobiliu telefonu kuris kartais suskamba primindamas draugų balsus ir tai kad nesu visiškai vienas. Noras tekėti ramiai ir užtikrintai tolyn iki keistumo nesuvokto kažkada paauglystėje, iki kitoniškumo, iki sėslaus tikslo būti tikru savo matomo pasaulio realumu, kad ir ne tom ryškiom psichotinėm spalvom kaip kartais. Aš galiu sau leisti nusistatyti koordinačių ašį ir kuo mažiau į ją įleisti narkotinio šėlsmo kuris anksčiau ar vėliau mane numeta iki psichiatrinių ligoninių, kur supranti koks realiai beveik vienas esi, su keliais draugais mm, mčt, brl.
Jei tikėjimas manyje išnyktų aš turbūt pulčiau į visišką depresiją, bet aš kažkaip mistiškai moku sau paskelbti nerimo atostogas – jaustis pilnai tiksliu ir skriejančiu savo paties geru variantu per begales klaidų, tik tam kad padėti dalintis gėriu internete ir sudalyvauti radimo, pasidalinimo procesuose.
Noras būti. Tas kartais taip kandantis vienišumas. Keisti santykiai su mčt, matymas vis brangstančio maisto parduotuvėse, nerimas dėl ateities. Viskas keistai susiniveliuoja į lygų dienos ritmą, kasdien pasakojantį dar vieną remiksą to kas gali nutikti per 24h. O gali tiek daug, gali staigiai mesti € ant rūkomo ir uostomo narkotiko, gali važiuoti dviračiu tolyn, gali tvarkytis namus, gali tiesiog skaityti knygą. Kas iš to vertingiau tikrai nežinau, bet bent tiek suprantu – narkotinis kaifukas brangus ir beprasmis, užsimirštantis, netvarus ir pavojingas. Geriau ramiai skaityti, tvarkytis, dėliotis, ieškoti naujo savo įprasminimo žodžiais kurie lengvai byra iš po klaviatūros ciksėjimų.
Tikrumas paprastume, tikrumas globaliam suvokime sudėtingų santykių ir jėgos balansų. Atsijungti nuo politikos, atsijungti nuo per žiniasklaidos priemones traukiamo jau visiškai beprasmio naratyvo.
Leisti sau būti ramiai, nečiumpant kasdien xanaxo, tiksint savo skirtą laiką paprastumui, prisiminimui gerumo būvio ir beprotiškumui jaunumo – kažkada buvo kitaip, aštriau, gaiviau, sunkiau, slidžiau, kvapniau. Dabar tiesiog paprastumas noro nepatekti į psichiatrines ligonines 🏥 noras palaikyti švarą namie, noras bėgti raidžių sankaupomis, noras rasti dar ir dar muzikinio gerumo ausim. Viskas paprastai ir aiškiai sudėliota suvokime, vaistų teikiama ramybė ne amžina, kažkada ji ima eižėti ir pasirodo gyvuliškas nerimas ir skausmas iš suplėšyto suvokimo vidaus, iš prarastų santykių iš prarastų galimybių. Kasdien tikint kad gali dar ir dar pasislinkti link gerumo, link to ko tau reikia, nebaudžiant savęs nuolat pilamu alkoholiu, nebandant vėl susigražinti beprotybę su marichuana, ar šnioti miltelius kad būtų kitaip ir ryškiau. Realiai dabar tik grybukų suvalgyčiau kad pakutentų suvokimą, sako jų irgi reikia tiek kad bijotum jog jau miršti. Noras pakeisti realumą.
Džiugina šokanti ir čiulbanti gamta, džiugina musinai, širšinai, balandžiai, varnos, žaluma aplink. Kartais taip gera jaustis, kad ne tu esi galutinis taškas suvokimo, o gal kaip tik akligatvis kuris dėl to ir nerimauja, kad bus paliktas ir užmirštas.
Reikia tikėti kad gali būti sau, atleisti sau, liudyti sau stebuklą. Kasdien patikėti galimybe džiaugsmo, ir nebijoti kartais ateinančio liūdesio. Būti tikru kad viskas galų gale bus gerai – bet kokiu atveju.
Pirmadienio skubrumas
Naujos nesustabdomos mašinos šūvis aukštyn link nesibaigiančio asmeninio rekordo. Kada? Kas kart iš naujo.
(T) KARIM SAHRAOUI – exodus
Likimas groja tau amžinai kitaip. Padaugink ir būk, perduok kitam, atiduok. Tvarkyk, spustelk, atitrauk. Kažkur ten muzikos dūmuose panirusi nirvana.
Vakaras su nauja žalia arbata
Dieną neišlaikiau: patraukiau to uždrausto dūmo. Pasidarė nejauku ir nesavą – atsiguliau snausti ir atsikėliau tik link 2000. Jaučiuosi jau gerai, traukti aštraus beprotybės dūmo visiškai nebenoriu – tikrai jis nebemalonus ir neatidarantis daugiau durų.
Žalia arbata su imbieru ir citrina tikrai įdomi. Knygų siuntinys nudžiugino, vėl turiu visokio skaitalo, nors ir seno dar ne viskas suvartota.
Mirksi lemputės 💡 RGB, šaudo lazeriukas, diena atrodo praėjo teisingai su ta klaida padūmojimo, bet dabar jau nesvarbu.
Sukasi rami muzika, aš geriu trečią vakarinę kavą 🍵 viskas paprastai ir aiškiai, naktis nuteikia nyriui į jos paslaptį. Akys vis šokinėja tikėdamosis dar vieno audio stebuklo nuraminti neramiai sielai. Laukimas išgelbėjimo iš nerimąstingo laiko. Tikrumas būvyje čia ir dabar. Atrodo viskas sustoja, miestas miega, o aš ieškau ko nepamečiau begaliniam internete, viskas tik tam kad nejausti nuobodulio. Kartais nuobodžiauti gerai, leidžia kasdien būti kitokiu, tas užslėptas nepasitenkinimas realumu kuris nuolat nedirgina, leidžia įvertinti aštresnes akimirkas. Būti tikru kad esi ir esi gyvas pilnai.
Pasimetu ką spausti, kur dar ieškoti, kada rasiu tą idealią dieną apibūdinančią muzikinę kompoziciją.
