Internetas nebemąsina, atrodo nieko naujo, nieko tikrai gero. Muziką 🎶 gali paduoti youtube music iki visiško nukritimo, kiek daug jos tikrai kokybiškos, bet norint tikrų deimančiukų reikia lysti pačiam, kad ir į bandcampą. Viduje įtampa, ar nuo stiprios arbatos ir kavos, ar nuo vis neateinančio pavasario, ar tiesiog tokios dienos.
Norisi garsiai ir tiksliai sau pasakyti: reikia kitaip, giliau, aiškiau. Daugiau kurti, daugiau skaityti, daugiau vaikščioti, daugiau džiaugtis. Leisti sau tekėti laisvai ir kuo mažiau būti sustingusiam nerime.
Laptopas išrinktas, įdėtos naujos dalys, viskas pasileido, suinstaliuoti windowsai, sumestas ofisas, perkelti duomenys, ir vakar atiduotas labai besidžiaugiančiai jo greičiu savininkei.
Beveik visą užpraeitą dieną pramiegojau labai nejaukiai jausdamasis, gal todėl ir slėpiausi po kaldra. Dabar atrodo pagaliau jaučiuosi geriau, gal pagaliau ilgiau in naktį pratemsiu.
Ausines pakeitė naujom Tamsta, vėl džiaugiuosi diskoteka ausyse. Žinoma jei nebūčiau pats paskambinęs vakar ir šiandien, neaišku kaip ten būtų buvę, bet džiugu kad parenka tau geriausią variantą – keisti naujom.
Visai netyčia pamačiau tikrai neblogą paramos dalyką youtubei:
Klausau vat jo ir dabar, gal ir ne visas visiškai super bet tikėtis septynių valandų kas tau labai patiks ir neverta.
užkabino dar šitas gabalas
Niekaip nesigauna ilgiau naktį paneršti, gal jau amžius ne tas, kad naktinėti be priežasties. Perklausiau 12 kėdžių iki galo, kaip visada knygų laukia daugiau nei atrodo galimybių jas perskaityti. Nors po truputuką judam per jas. Diena pagaliau šilta, laukia savaitgalį sodas ir jo darbai, džiugina jau dabar galimybe pakapstyti žemes.
Vis tiek dieną traukia nusnūsti kad ir valandą, kelias. Arbatos ir kavos tikrai daug, bet jau turbūt organizmas nereaguoja į kofeiną.
Varva vakaras, aš nusiteikęs neblogai, sukasi muzika, du ekranai paruošti rodyti kažką naujo. Kasdien galvoji, kasdien bėgi į dar vieną tuštoką ir ramią dieną. Nušlifuoju jutimasi. Atrodo nieko netrūksta iki visiško susiliejimo su aplinka ir tapimo tiesiog realybės tęsiniu. Dovanota aukštesnių diena, jų leidimas būt. Akys pavargusios nuo ekrano, laukiant komandos, kokios net neįsivaizduoju. Lauke tikrai šilta, kasdien tos pačios naujienos 📰 tos pačios einamos temos. Karas už sanity būti neperdegant ir tikint. Giliai ir iki galo.
Penktadienis, išsimiegojau gerai, vėl atsigulęs tikrai anksti nors ir dieną vakar miegojau. Reikia nunešti mms laikrodį laikrodininkui pataisyti, gal tik elementą reikia pakeisti. Sukasi dubtechno, išgerti jau du puodukai kavos, darausi stiprios arbatos. Viduje kažkas neaiškiai kirba, nori išsiveržti. Čia prieš kelias dienas neatsilaikiau ir išgėriau tris alaus, pasidariau tiesiog mieguistas ir nuėjau snausti, Jokio pakėlimo, jokio džiugesio nuo jo. Nenoriu vėl kartoti 🔄 Rūkau tikrai daugiau nei įprastai, tai rodo prastą psichinę būklę. Vaistų po dviejų savaičių nesileidau ir taip visiškai mieguistas ir užspaustas. Norėčiau džiaugtis, fotografuoti, skaityti 📖 bet kažkaip neina nei susikaupti, nei kadro matau, nei labai traukia laukan. Gerai kad kasdien pora kart paskambina lgs, tas pokalbis manau padeda mums abiem nenuprotėti. Padėkos iš anonimų per slsk kaip visada plaukia, žiūrinėjau jau milžiniškus 10-14TB diskus, likę apie 1TB dabar vienam, dar nereikia, bet ir nėr beveik kur jo kišti ir taip 15 diskų prie kompo pajungta, atjungti jau mažiausi, palikti tik didesni arba ssd.
Planavau lyg sekmadienį su viena mergina aplankyti kauną ir parodas jame, gal ir išdegs, būtų geras pakeitimas aplinkos, manau man praverstų atsigauti ir išnirti kažkiek iš rutinos žiūrėjimo į ekraną. Realiai viskas kaip ir idealu, bet kirbukas neleidžia tuo džiaugtis. Nerimas nemaloni būsena ir nuolat jos xanaxu gesinti negali. Judėjimas, tikėjimas, džiaugsmas atrodo šalia bet nepasiekiamas. Leisti sau būti neteisiant savęs už praeities klaidas. Kasdiena dovanoja vis nepakartojamą spektaklį, atrodo tik imk ir tikėk galimybe būti laisvai, be suvaržymų be nusistatymų.
Radau vieną straipsnį apie psich ligą:
Prasieita, laikrodžiui pakeista baterija, manam mechaniniam automatiniui nupirktas odinis dirželis. Dar arbatos, pigios gali dėti krūva – vis tiek stipri nebus. Padariau kadrų eidamas, gal prisėsiu juos iškeistinti. Mm dėsto internetu, mano transliacijos išjungtos. Klausau
https://www.litres.ru/nassim-nikolas-taleb/antihrupkost-kak-izvlech-vygodu-iz-haosa-36309932/
Atrodo visai įdomi knyga.
Kas link tikrumo? Atrodo viskas taip ryšku ir gražu, tik pakilimo tai nesuteikia. Realybė tvirta ir kieta, nesinori jos minkštinti ir kitaip prievartauti. Gerai kaip yra, kasdien plaukiant vis kitokia banga 🌊 leidžiant sau būti tikru, kad galutinis tikslas nei suvokiamas, nei ilgesniam laikui apčiuopiamas. Kažkada tiek kartų būta arti jo, net jame. Kai lieki visiškai vienas realybėje, kai iki skausmo akinančiai gražu ir ryšku. Atsigauni – lieka kažkoks džiaugsmas, kad vis dar čia, kad viskas kinta ir tikslumas būti reikalauja aukos tavo skausmo ir sudėtingumo suprast.
One thought on “Šokinėja akys langais”
“būti tikru, kad galutinis tikslas nei suvokiamas, nei ilgesniam laikui apčiuopiamas”
Taip. Nieko nepridursi