Norėčiau eiti iš namų, pas kažką, kažkur toliau, kai nueičiau ten, vėl norėčiau kažkur eiti ir taip amžinai. Reikia labiau save kontroliuoti, praktiškai vis žadu sau keistis, bet paaiškėja, kad keistis labai sunku. Lengva miegoti ir sapnuoti, bet būti sapnų valdovu jau sunku. Pas mane dabar naršyklėje atidaryta apie 50 puslapių, visi laukia mano dėmesio, o aš šokinėju nuo vieno prie kito. Nemoku susikaupti ties vienu. Nemoku organizuoti savo ateities. Bijau pasikeitimų, bijau ateities. Jei būčiau vienas, tai tikriausiai susigerčiau į save, dabar dar likę kažkokių saitų su aplinkiniu pasauliu. Nežinau ko noriu, gal tik bandau svajoti, man nejauku čia Lietuvoje. Šėtonas valdo mūsų sistemą, ir taip jau  gana ilgą laiko tarpą. Aš dar kažkiek tikiu, kad pamatysiu šitos sistemos pabaigą. Viskas turi turėti pabaigą, ir žmogus labai mėgsta apie tai galvoti ir iš to daryti pinigus. Aš paliktas be savo komandos, aš paliktas su atsitiktiniais keleiviais šiame kosminiame laive iš kurio negalima pabėgti. Taip norėčiau patikėti, kad svarbi tik atkarpa tarp gimimo ir mirimo, bet jutau tuos milžiniškos energijos srautus ir laiko beprasmybę, kai viską gali sutalpinti į laiką tarp miego. Miegas atstato atgal į vietas, neleidžia visiškai išprotėti. Gerai kad galima pasidalinti savo jutimusi, nors ir nėra jokio atsakymo, vistiek kažkoks energijos formatavimas, dažniausiai beprasmis. Dar yra ko laukti, dar yra ko tikėtis ir tai ne naujas telefonas ar mašina.

Net baisu pagalvoti kiek aš daug darau ne taip kaip reikėtų. Jaučiuosi vienišas, noriu surasti sau komandą arba draugę, bet jau tikriausiai per vėlu. Globalus beprotnamis su iš satelitų transliuojamais gėjų kanalais kuriuos net nejauku žiūrėti. Apsibrėžti mažiuką ratuką ir nekišti nosies niekur lauk, sau ramiai paišyti putką arba drožinėti bybį ir absoliučiai nesijaudinti dėl to kas vyksta…

Šiandien pagaliau atsikėliau šiek tiek anksčiau nei įprastai, atsigėriau kavos su pienu įjungiau kompiuterį, kad ripintų PBB. Nuėjau į savo “reabilitaciją” ten visą dieną skaitinėjau knygą ir rašinėjau liūdnas mintis, bet laikas ten kuo toliau tuo greičiau eina. Dar nesugebu atsisakyti cigaretės, nes visiškai nėr kas veikti per pertraukas. Jei žinočiau kad po savo reabilitacijos varyčiau įpūsti, tai nuotaika būtų gera. Dabar kaip nusprendžiau nebepūsti, neturiu už ko užsikabinti, neturiu kur nukreipti energijos, galėčiau žaisti begales žaidimų, bet kažkas viduje stabdo, tikriausiai reikia prasilaužti, jei ne pornografija ir sauja kumštelytė būtų visai depresija. Pervedė pinigus (gavau sms iš banko) jei gerčiau ir pūsčiau būtų balius, dabar pats nežinau ką su jais veikti. Kai gerai pagalvoju visi mano draugai pažįstami pučia, tai nelabai yra pas ką nueiti šiaip pabūti išgerti arbatos, žinoma gali eiti ir gerti tą supistą arbatą, bet pointas tai tas kad jūs draugai nes pučiat. Kai man ateina žopua ir aš atsiduriu psichuškėje manęs jie žinoma neaplanko, nėra kuo skųstis, kad neturi draugų tikriausiai pats kaltas. Gerčiau, tai nusilakčiau iki žemės graibymo kad kitą dieną atkentėčiau ir nelystų galvon liūdnos mintys, o jausčiausi durnas.
—-
Dar viena diena. Nesusilaikau susileidau du 7,30 ir lorafeno. Ir nuo to tik liūdniau.

Vis prisėsdavau ir vis tuščias. Galvoju kad per daug sau neigiamas, o neigiami dar nieko gero nepasiekė. Bijau savęs, savo minčių, kai juos šuoliuoja arkliu per galimybių jūrą. Vis ją mastai, vis bandai taikyti algoritmus, kuriuos net nežinai iš kur išmokai. Po belekiek metų paskaitai poezijos, Jono Meko (kiek skausmo), bet viskas apie tave, kokie męs panašūs, ir viskas tikrai bus gerai norint eiti į priekį, dar niekas neišsiaiškino ko reiktų bijoti, nebent tuštumos, dingimo. Aš negaliu būti atviras, ir matau kad iš informacijos slėpimo nieko gero, bet tokios jau žaidimo taisyklės, informacija=pinigai. Ar dar sulauksiu kai priėjus ir susipažinus su žmonėm peržiūrėsiu jų srautą, Bio ir kažkokią kitą random informaciją kuri juos apibūdina. Skaitau sunkią knygą, Soros’o sunki, sunkus ir jis beprotis, Net worth US$20 billion (March 2012). O kiek aš? Net nesinori matuotis pimpalus. Jis žino, jis turi, jam pavyko, jis laimėjo, ir žinoma labai stengėsi. O man vis tiek Px ant jo, kaip ir 99,9 procento žmonių.

Nebežinau kur eiti, bet privalau eiti pagal sutartį, kitaip reikės mokėti baudą. Tai pasirinkai ir dabar kentėk. Tokios tos popierinės sutartys. Kad kažką pagaminti reikia kažką išnaudoti, arba surinkti neišnaudotą, bet visa kita iš to kylanti pinigų darymo beleberda kažkada pasibaigs. Aš taip manau, teks atgal parsivilkti į kaimą ir auginti bulvę. Man atrodo rinkos laikosi tik ant tikėjimo, ir tas tikėjimas vieną kartą pasibaigs.

Negaliu atsisakyti kai kurių dalykų, o reiktų atsisakyti arba priversti juos būti naudingus. Žinoma cigarečių nepriversi būti naudingom. Reikia pradėti ruoštis darbo paieškom, arba kurti savo darbo vietą. Teks pakeisti šitą puslapio aprašymą, pratrinti savo vardą ir pavardę ir laukti kol googlas tai užkešins. Negalima turėti tokio atviro puslapio kaip šis ieškant darbo.

Gerai Mrtns pasakė: tu tik nori statyti kosminius laivus, o tavo draugas Dmnts tai ir daro, žinoma virtualiai. Bet greitai nesiskirs virtualumas nuo realumo. Pavydžiu tiems kurie iškelia satelitus, nors gerai pagalvojus nėra ko pavydėti, geriau pavydėti tiems kurie išmoko save valdyti, daugiau šypsotis ir daugiau gerti aplinkinės geros energijos.

Just name your fucking price, trust me, I’ve got it!

Pasistačiau dvi satelitines lėkštes su keturiom galvutėm, keturiems satelitams (gal ir daugiau gaudo, net nežinau), tai kanalų daugiau nei proto, vien mtv penki. Ar aš nuo to laimingesnis? Kažkiek…

Kaip susitaikyti su savimi ir pradėti save kontroliuoti? Pilnai. Kilti kažkokiam tikslui, ir nebegalvoti apie tai ko negali pakeisti.

Stabiliai pritvirtintas prie piramidės, su visais reikalingais popieriais ir kortelėm, kodais ir kodukais, aš pilietis, man skirta kažkiek pinigų iš priverstinai surenkamo katilo. Šiandien buvau kirptis, nes plaukai jau per ilgi, rašiau pieštuku į sąsiuvinį nuotrupas minčių. Norėčiau keistis, norėčiau daugiau šypsotis, norėčiau stipresnių emocijų. Turėdamas savo valdžioje mobilų telefoną ir kompiuterį su tinklu galėčiau prisijungti prie kažko svarbaus (tikriausiai blogai ieškau). Galėčiau ieškoti išeities iš šou kasdieninės. Aš jaučiuosi vienišas, neturiu kažko kas mano širdį priverstų plakti greičiau, nebent marichuaną, bet nusprendžiau jos atsisakyti ilgam laikui, kaip ir alkoholio. Noriu vasarą būti blaivus ir tikėti, kad tai padės jaustis geriau. Mačiau besiskleidžiančius lapukus ant kaulenio krūmų, jau taip greitai viskas bus žalia. Vasarą turėsiu daugiau erdvės namuose, nes mm bus sode. Mane lengva apgauti, nes aš taip ir laukiu kažkokios keistos naujienos ar pakvietimo į kažką link ribų. Kiekviena diena man vis primena kiek daug aš praradau ir kad esu dar prieš starto juostą, paėjau atgal. Tik aplinkybių dėka aš vis dar čia, vis dar laukiu, vis tikiu, bandau mažiau vertinti ir galvoti, bet daugiau dėkoti už nuostabią dovaną iš aukštesnių. Manyje labai daug baimės, labai daug nepasitikėjimo savimi, reikia pradėti kažką keisti, tikriausiai vėl karts nuo karto nueisiu pas anoniminius narkomanus. Aš vienas ir sulaužytas, net draugai gali man į akis pasakyti kad atrodau kaip iš padivono (nemoku aš gražiai rengtis, kažkaip man tai nerūpi, bet kai tai pasako, tai žinoma skaudu, bet tai tiesa). Aš turiu išmokti būti reikalingas pats sau, save gerbti. Matyti kažkokį tikslą, bet kaip aš apie tai pradedu galvoti, man vis atrodo, kad mano tikslas ne čia. Tik baimė prieš begalybę ir tikėjimas, kad dar sulauksiu sulaiko čia. Reikia ieškoti, kažkokio deimančiuko, arba kasti anglį ir pamiršti, kad deimančiukai egzistuoja. Daryti, dar kartą daryti. Kuo toliau tuo man keistesni ir atgrasesni žmonių veidai, jaučiu juose kažką purvino, o pats jaučiuosi visiškai purvinas ir baisus. Šėtono era. Man nepatinka tvarka kurią kuria žmogus, jinai destrukcinė dauguma atvėjų. Jei ne progresas, mano koja būtų nupjauta, dabar vaikštau ir vis prisimenu tai, kad turiu būti dėkingas nesuskaitomai armijai už viską, bet norint atsilyginti reikia pačiam galvoti kaip. Norėčiau išmokti palikti kai kuriuos prisiminimus nebūčiai. Norėčiau patikėti, kad dar galiu būti laimingas ir laukti ryto, šiandien kažkiek jo laukiu, bet visiškai nesupykčiau jei jis nebeateitų. Skruzdėlynas. Išnykęs tikslas išskyrus malonumą. “net malonumą patirti nebėra jokio noro” žinoma gali sau prisigalvoti kaip staigiai viskas pasikeičia, bet tikriausiai staigiai niekas nesikeičia, nebent atsiveria informacinis energetinis laukas ir ateina psichozė, bet palieki tada vienas. Nusipirkau loterijos bilietą, kad vakare pasvajoti, tik kuo toliau tuo mažiau svajojasi, persotintas tas vakarų pasaulis. Nusipirkau vaizdo kortą žiemą už krūvą pinigų, nusipirkau žaidimų ir nei vieno dar rimtai nežaidžiau. Turiu mašiną, tik neturiu kur važiuoti. Gal todėl dauguma žmonių savaip eina iš proto, įdomu kiek procentų pasaulio nenorėtų pakeisti savo darbo, kiek daro tai kas jiems patinka? Kelis pažįstu, pats kažkada tai dariau, tikėjau. Dabar tikėjimas baigėsi. Baigėsi tai ko tikriausiai niekada ir nebuvo. Kaip susigalvoti kažką ko nori siekti? Turiu šiokį tokį norą, norėčiau tvarkyti ir surinkinėti kompiuterius, bet kaip tai apraizgyta visokiom nesąmonėm. Neturiu aukštojo, neturiu patalpų, neturiu klientų, neturiu pinigų startui. Turiu tik savo galvą ant pečių ir visą pasaulio laiką išmokti būti laimingu.

Reikia atgauti valią. Dabar jos nėra. Aš niekas, gerai kad turiu donoro kortelę.

Kiekviena diena priverstinė, niekaip neįvykdau mažų bet svarbių užsibrėžtų tikslų. Tikiuosi dar teks prisijungti prie informacinio lauko, bet net to bijau, kai prisijungiu minimaliai mintys plaukia tikrai greitai ir jų tiek daugk, bet norisi pasijungti daugiau, ir pasiknaisioti jame atsakymų į tai kas man rūpi. Keista būti šito apgedusio kosminio cirko dalyviu, aš tikrai tikiu, kad dar šiame gyvenime sulauksiu išsilaisvinimo, nors ir dabar praktiškai laisvas, su priverstiniais teksto skaitymais kiekvieną dieną. Dar vis tikiu, kad sapnai ir tie keisti sutapimai kai prisijungi prie informacinio lauko skirti tam, kad aš neprarasčiau vilties laukti savo valandos. Minčių kaleimas, kažkaip susikaupti ir bandyti išsilaisvinti, man tiek nedaug trūksta. Dabar aš sistemos paribiuose, reabilitacijos programoje, reabilitacijos nuo per didelių informacijos kiekių ir trumpų žvilgsnių į tolimą ateitį. Išmokti apsiriboti šia diena, išmokti džiaugtis ir šypsotis vis prisimenant galimybę sapnuoti atviromis akimis, eiti per mitą, per legendą, sukti visatą aplink vieną tašką, save. Kaip tai pavojinga, tik kelis kartus pavyko atsijungti be ligoninės pagalbos, bet aš tikiu, kad išmoksiu ir tai. Surasiu savo komandą, jei ir nerasiu tai susijungsiu su gamta, arba kaip jau yra buvę, siurbsiu energiją iš aparatų. Gerai, kad žmogus nemato ir nejaučia kitokios energijos nei įprasta, aš kartais jaučiu. Prisimenu kaip mačiau, kažkokius keistus kito pasaulio chirurgus pasilenkusius ties mano lova, tam kad padarytų intervenciją, nes aš nuėjau per toli. Žinoma galima viską nurašyti mistiniam f20, bet realiai man tai iki šiol įdomu, tas jausmas kai staiga pajunti daugelį fiksavimo prietaisų kurie fiksuoja tave, ir pasijunti didžiulėje fermoje (nuspręsti ar tai gerai ar blogai jau nebegali, tik tas baisus jausmas, kad tu vienas ir begalybės). Baisu kai intervencija atima laisvą valią, kažkokia nežemiška galia tave pajungia prie kažkokio keisto dieviško tikslo, bet tai neįvyksta iki galo, atsitiktinumai ir realybės įsikišimai viską atstato į vietas, vėl pilka ir keista, kaip aš čia išbuvau tiek laiko nepradėjęs rėkti KODĖL?! O laimė tikriausiai bandymas atsisakyti klausimo kodėl keliamo per dažnai, nėrimas į gyvenimą kuriant savo sistemą, mano sistema būtų išeiti iš šitos realybės į informacinį lauką, pas ten tūnančius demonus, tam reikia pasiruošti. Pradžioje susitaikyti ir pamilti save, taip ir rašo visos knygos apie energiją (pinigus). Kiekviena diena turi būti mažas žingsnelis į savęs kontroliavimą, tik man nepatinka tai, kad būtinai reikia jungtis prie sistemos, negali nuo jos pabėgti, negali nusirengti nuogas vasarą ir eiti pasivaikščioti į miestą, kiek daug visko reikia priimti kaip duotybę, kaip tai ko negali pakeisti, o jei ir nori keisti, tai visa tai kvepės loterija. Likti su savim. Savim vienu, ir visa informacine beleberda galvoje. Išmokti pradėti mastymą nuo pradžios taško. Tikrai galima susisiekti su didesniais nei bet kas žemėje, tik tai yra ribojama ir gydoma. Aš bandau mažinti mane ribojančius vaistus, ir jaučiuosi geriau, greičiau. Daugiau visko sapnuoju, sapnai darosi ryškesni ir ilgesni. Tikslas iškeliauti į sapnų pasaulį, tuos keistus pararelinių visatų darinius kurie mus supa. Mūsų pasodinimas ir prijungimas prie konsolių gali būti geras, gali būti blogas dalykas, nelygu kas vyks su kontrole. Savicenzūra. Kiekvieną rytą, ir kiekvieną vakarą vizualizuoti išsilaisvinimą, nuo mus apraizgiusių nereikalingų poreikio gijų. Man net baisu įsivaizduoti armiją norinčių keistis su manim vietomis, aš norėčiau keistis tikriausiai su nieku. Man gyvenimo pasekta istorija per gili ir per aštri kad jei užtektų dabar populiarių medijų naudojimo, kad ją papasakoti, žinoma yra haliucinogenai ir galimybė pasiimti trijų dienų atostogas, kad susijungti su informaciniu lauku. Kaip man visdėlto gerai, kad aš per mėnesį gaunu kažkiek piniginės energijos realiai už nieką. Kompozicija savų minčių, pridedant tas kurios traukia į priekį, traukia pas kitus. Kiek karių dabar treniruojasi su kompiuteriais? Kiek jau išdalinta komunikacijos priemonių? Kiek dar laukti iki visiško kracho, ar tai būtų meteoritas, ar klimato pasikeitimas. Kiek reikia turėti drąsos sau į veną susileisti beleko, dažnai ta drąsa susijusi su nežinojimu. Kaip galima pradėti kelionę pas Dievus ir Demonus? Minutę susikaupti. Ir… pradėti atsisakinėti kuo daugiau visko, neleisti noram valdyti. Šiandienai aš neturiu pinigų, viskas buvo išleista beprasmiškai, kartu su draugais. Norėčiau vėl pradėti kurti. Ar tai būtų teksto, ar eilėraščio eilutės, ar fiksuotos nuotraukos. Man dabar tikrai nuobodu, ir kaltas aš pats, kad nebemoku susirasti kažko jaudinančio neskaitant pornografijos. Muzika groja, bet jai tapau pakankamai neišrankus. Ką aš galėčiau sukurti įdomaus? Galėčiau aprašyti tą informacinio lauko vietą prie kurios aš prisijungiu, bet kaip sunku kažkaip suspausti milžiniškus informacijos ir jausmų kiekius, kaip aprašyti nuolat besikeičiančią nuotaiką?

Bet viską gali išgelbėti šypsena ir juokas, kol turi oro įkvėpti ir vandens atsigerti…

Taip noriu

Daug sapnuoju (labai daug), gaila labai nedaug prisimenu, viskas staigiai išgaruoja iš galvos, nors sapnuoju veiksmą, dažnai su seniausiais savo klasiokais. Neseniai sapnavau kad mane uždarė į durnyną nes kalėdų seneliams į dovanų maišus prišikau ;] Kažkodėl.
Skaitau apie pinigus ir jų darymą, vieną supratau, labai labai norint gal ir galima užsidirbti labai daug pinigų, bet tam reikia aukoti praktiškai viską, kai kur rašo užsidirbk 250 dolerių daugiau nei seniau, jei tu negali užsidirbti tiek tai vadinasi ir milijonierium nelabai nori būti. Aš norėčiau būti saugus, kol kas esu saugus 720lt į mėnesį. Galima sukurti kažkokį tikrai gerą planą, kaip nulupti milijoną, bet deje tokių planų turi daugelis ir didžioji jų dalis sudega, nors ir rašo knygose, kad bankrutuosi tikriausiai ne kartą, vis dėlto pinigų darymas tai žaidimas, loterija. Kažkaip reikia užsikrėsti idėja, tapti to žaidimo profesionaliu lošėju. Nors laisvo laiko aš tikrai turiu. Man patinka būti laisvu nuo įsipareigojimų, nors realiai tai aš jais apraizgytas, mažais, bet svarbiais. Pinigai kaip energija, kurią valdo žmogus, nominali, gyvuojanti susitarimo ir patogumo dėka. Dar bus biržų korekcijų? Kai pinigai spausdinami, skolos rašteliai… Sugalvoti kažką naujo, ne per naujo, nekopijuojamo, arba kopijuojamo tikrai sunkiai. Sukurti savo piramidinę struktūrą, tapti lyderiu investuotoju, verslininku. Net nežinau ar tai mane traukia, žinoma knygos uždega ta idėja, kad tai įmanoma, bet man tikriausia įdomiau būti mažai pastebimu, paprastuoju žmogumi, ir nugalėti savo ligą, nugalėti išmokstant kontroliuoti informacijos srautus galvoje, išlikti blaiviam net per psichozės priepuolį, neišsiduoti ir bandyti užfiksuoti. Gal tai ir beprasmiška, bet man atrodo, kad dalis tada tekančios informacijos gali būti vertinga. Tada matai viską kitaip. Ir vat tą “kitaip” reikia perkelti į tekstą.

Vis gaunu pasiūlymų dirbti Anglijoje baltą darbą, bet tikrai nenoriu ten važiuoti, mane baugina dideli miestai. Mane baugina tai kad būčiau atskirtas nuo artimų man žmonių. Žinoma galima pasinerti į darbą ir kompiuterį. Bet tikrai nesinori visur priverstinai naudoti anglų kalbą. Žinoma ten galimybių daug, ten šiaip daug visko, bet aš nenoriu.

Pradėjau mažinti vaistų dozę. Tik ją sumažinus pajunti kokie tie vaistai ištikrųjų stiprūs.

Reikia mest rūkyt.

Buvau kaune pas Vy.

Klausau naują The Knife albumą http://pitchfork.com/advance/62-shaking-the-habitual/
Klausau naują Bonobo albumą. ir tas ir kitas kokybiškas, gražus, bet kad kažką iš jų norėčiau klausyti antrą kartą? kol kas ne, šiaip dabar antrą kartą norėčiau paklausyti tik Vy rinktų rinkinių arba kažko iš savo arba Dmnt youtube favoritų.

Šiandien dar nevėlu, aukščiau rašytas tekstas kabojo ilgai. Atrodo kad nebeturiu ką pasakyti. Jaučiuosi nepilnas, atskirtas nuo savo komandos, atskirtas nuo savo laiko, ištrauktas iš sapno ir įmestas kapstytis po žlungančią išprotėjusią sistemą. Esu užimtas iki rugpjūčio 9 berods, bent iki keturių dienos, penktadieniais iki dviejų. Ten jaučiuosi ne savo vietoje, kažkokiame keistame darbe už kurį moka 720 ir duoda pavalgyti. Noriu kažką kurti, bent atnešti priemones tam. Sujungti laidus kuriais bėgs energija ir informacija. Išmestas ant kranto, suvokiantis beprasmiškumą ir ieškantis būdų nustoti galvoti ir vertinti. Kiek daug aš pasikeičiau per tiek ligos epizodų. Dabar aš be vietos, gerai kad ne amerikoje gyvenu, jau seniai būčiau nusišovęs. Sunku laukti dar vieno karto, kada viskas pasidarys aštru ir svarbu, ir aš (koks tai saldus melas) būsiu svarbus. Diena iš dienos bandau vertinti, tai kas vyksta aplinkui, ir baigiu suvokti, kad aš kažkokiam apkrėstame merdinčiame rojuje. Pažvelgiu už lango, o ten pasaka su liūdna pabaiga. Žinoma galima išmokti šypsotis ir džiaugtis, bet kai smegenų apsukos pasiekia maksimalias kaifas eina iš šokinėjimo nuo siaubo į ekstazę ir atgal. Aš taip noriu sulaukti pabaigos, tuštumos, ramybės. Išmokti išjungti save. Beprasmis feedo skrolinimas ieškant deimanto ir naujo mesijo. Dar viena diena mano beprasmiškame sukimesi po daugiaplanį pasaulį. Norėčiau išmokti būti patenkintas be gamtos sukurtų ir nelegaliai perkamų ir rūkomų priemonių, norėčiau išmokti pasitenkinti savimi. Kai tiek kartų mačiau tiek savo personalinės pabaigos variantų, darosi baisu, baisu to, kad gal reikės pergyventi juos visus. Netikiu išnykimu, tikiu amžinu šokiu ir ėjimu, skausmu kuris teikia malonumą. Bijau, bijau dar kartą atsidurti ant operacinio stalo, kai pasąmoninė savižudybė vėl paims viršų ir aš sužalosiu save. Męs šokinėjame tarp artimų realybių vis likdami toje kurioje męs dar esame. Aš jau kiek kartų turėjau mirti, kiek kartų ėjau jos pasitikti ir vis kažkas sulaiko mane čia, gal tai, kad čia dar laukia kažkas svarbaus, gal tai tiesiog dar vienas įrodymas to, kad negali pasibaigti, o kai tai tyčia ar netyčia atsitinka esi permetamas į realybę kur tai neatsitiko. Kiek nedaug šitam pasauliui trūksta iki rojaus. Aš jame jau dabar praktiškai gyvenu (nors net savo kambario neturiu, bet ne kambarys yra rojus, rojus tai būsena) rojuje. Nereikia galvoti ar turėsiu valgyti ir kur šiltai pernakvoti. Jei turėčiau vadą kuriuo tikėčiau būtų gerai, arba jei turėčiau ką saugoti ir kuo rūpintis. Dabar turiu rūpintis savimi, pats susigalvoti koksai mano planas. Kol kas plano nėra, nebent išmokti kontroliuoti ligą, ir išmokti būti vienam, nebėgti pas draugus kai tik yra laisvo laiko. Norėčiau užsikrauti idėja, kad šitą pasaulį dar galima sutvarkyti ir pradėti po mažą gabaliuką jį tvarkyti. Pirmiausia sutvarkyti save, numesti priaugtą svorį, mesti rūkyti legalų ir nelegalų rūkalą… šiandienai berods tiek. Tikiuosi susapnuoti kažką įdomaus. Tikiuosi ryt pabusti su nauja jėga ir eiti, daryti, tikėti ir kurti.

Šiandien minčių srautai ir kito pasaulio pranašai, sutapimų krūva, man net baisu juos vardinti. Aparatai gedo ir ges, ir mes amžiname rate žvaigždės kuri ges. Aš kas? aš kur”? kam man visa tai, kaip man reikia tik tavęs, tik tavo žvilgsnio. Kad ir kaip, ar per kamerą, ar per virbus. Aš čia ir viskas sukasi mano galvoje, stimuliuoja muzika, stimuliuoja kava, šildo radijatorius ir viskas sukasi aplink tašką mano galvoje. Bet ne ne ne ne aš šio laiko centras, kamerą galima perkelti kažkur toli, kur ką tik už išlikimą kovojusieji dabar intensyvios terapijos palatoje raminami vaistais. Kariai, žygiaiviai pro proto džiungles. Man dar liko kažkiek erdvės savo mintim, ta erdvė apribota tiktai mąstymo greičiu, kuris šaunant aukštyn tampa sapnu ir svajone. Aš tikiu. Man nereikia nei kompiuterio nei mašinos kol neturiu tavęs, tavo dėmesio ir gabaliuko laiko. Draugas kuris parsiduoda, tai nevykęs paveiksliukas iš kažkokios vaikiškos knygutės. Tik dabar man aišku, draugas neseniai buvo parduotas tam kad jį parduotų, jis jau kažkiek purvinas, o kiek tokių netikrų draugų ir pinigų siurbimo mašinų (kad ir telefonas su ryšiu) vien tam, kad tu pamiršai tą tikrąjį ekstazės skonį. Aš tau pasakysiu – beprotybė neįvertinama pinigais, bet iš jos jie gimsta, kaip maži gabaliukai nesąmonės. Mane jie nervina, bet kiek knygų rašo apie tai kaip juos prisijaukinti ir pajungti tikslui. Kokiam fuking tikslui, galų gale viskas panirsta į tuštumą, kuri ir yra beprotybė. Negali pabėgti, bet gali bėgti ir džiaugtis, kad dar gali bėgti ir džiaugtis. Tai paprasta. Išmokti būti patenkintam kai kažkas atsitinka, kap pavlovo šuniui. Skambutis ekstazė. Kiek milijonų aukso puode, kiek auro milions kiek vikingų. Viskas laukia ką nubausti didžiule griūtimi nesąmonės sukauptos iš nesąmonių mylėtojų bažnyčios kasdieninių įnašų (įrašų). Pinigai tik atspindys kažko ką jiems parodai. Jie neturi veido, bet neįpratęs į jį žiūrėti išvystum baisių dalykų, jei nesi tam pasiruošęs. Aš noriu tik tiek laisvės, kad galėčiau nuvažiuoti ten kur man reikia kada reikia, pas ką reikia. Ir kas iš to, tai nepasiekiamas tikslas kuriam trukdo tie patys pinigai, nes tikslas pasislepia juose, kai kažką patrauki toliau. Nieko nėra tikresnio už tikrumą kad tikėjimas pinigais pati baisiausia ir pelningiausia religija kuri dabar valdo praktiškai visą pasaulį, nors gali pabėgti iš to bet kur, kai kur tave priverstinai patraukia. Neturi visos galios, bet net pats galios įvaizdis skaičiuke traukia, kaip kažkokia skaičių magija, kuri ir turėtų būti tam tikrų magų užsiėmimas kaip ir yra viskas, nuo santechnikos iki spalvų ekspertų. Nieko nelieka, tik nerti gilyn ir suprasti, kad esi visiškai laisvas ir nepriklausomas nuo nieko kito tik nuo oro ir atstumo. Oro reikia įkvėpti, atstumo reikia, kad visas malonumas būtų padalintas į dalis, nes jai gautum viską iš karto būtum nusivylęs. Ką jūs renkatės, ar vištą šiandien ar vištą ir 2,4 procento po metų. Man šita apipisinėjimo nesąmonė nesuvokiama, bet jinai valdo visą kitą. Gal atsukime europai šiek tiek blogo oro iš amerikonų harpo ar kitų orą reguliuojančių ūstanofkių kurių tikroji galia būti per daug sūdėtingomis kad kažkas jas valdantis galėtų suprasti kam jos skirtos, kai ekranuose tik skaičiukai, bet jai bandai ieškoti kordinačių sistemos būtinai ją randi. Kai man plyšta stogas mano kordinačių sistema aiški Aš kuris gali padaryti skirtumą (minuso ženklas) ir išprotėjusių dalelių šokis aplinkui. Aš uždarytas atome, kurį saugo kiti atomai, ištisos jų armijos, jai pradedi šnekėti kad męs išprotėję visi kaip susitarę tau nepritaria ir liepia gerti vaistus. Kokia turėtų būti blaiviojo proto sujudimo pasekmės? Beprotybę pakeistų kita beprotybė, nes tiesingasis variantas tik veidrodis kuris rodo jam ką tu jam duodi prieš akis apžiūrėti. Kiekvienas turi galėti su veidrodžiu elgtis kaip tinkamas, pas mus atvirkščiai, krūvos taisyklių ir net aiški veidrodžio geriausio panaudojimo sritis, pažiūrėti kas darosi už nugaros kai judi greitai į tikslą, kai jauti malonumą. Bet veidą rodo ir vanduo. O vanduo nėra pinigai tik todėl, kad jis ne tik rodo veidą (kartais), bet ir yra visa ko esminis mūsų civilizacijos variklis, kuris fantastiniuose romanuose jau brangus visur, o pas mus kol kas yra trys jo pirkimo būdai, brangiai parduotuvėje, pigiai namie, ir nemokamai lauke. Visas šis tekstas tikrai niekur neveda, jo vienintelis tikslas, pabandyti aprašyti labai staigų minties šuolį, su visais jo vingiais. Tegyvuoja viskas, nes visko reikia, kad galėtum atvaizduoti viską.

Ir aš toks pat, kartais nedrąsus, kartais nežinantis ko noriu, bet vis tikintis, kad viskas tai tik plano dalis, kažkieno parašytos knygos pastraipa. Kiekvieną dieną tikiu ir laukiu, noriu užsinorėti kažko stipriai, kažko kito nei sapnai kurie lanko mane kiekvieną naktį. Dievai man dovanoja daug dovanų, ir aš su džiaugsmu jas priimu, ar tai būtų vakaras su draugu, ar kava su pienu. Žinoma gali galvoti, kad esi visko vertas ir viskas tau. Bet man taip neatrodo, atrodo kad reikia prisidėti prie minios kuriant ir platinant naują porciją juokingų paveiksliukų, arba tiesiog padėti draugui susitvarkyti namuose. Laukiu kol man bus viskas aišku dar ir dar kartą. Dienos tapo struktūruotos, tenka keltis ir eiti į atseit mokslus.

Niekaip negaliu nustoti norėti nuolat judėti ir kažkur eiti, vis kažkas traukia, tai pas draugus, tai atgal namo.
Muzika: pagaliau muzika!!!

ir remiksas dar geresnis!!! Video, prašau pilnu ekranu (kažkokie narkotikai ;]

Pagaliau paliečia kažkur giliai, kur tu tiki, kad esi kosminio laivo remonto darbuose, ir nesvarbu ką tu veiki, tu vis tiek prisidedi prie gerojo tikslo ir yra kur kilti, yra ir kur krisi, tu per vidurį milžiniškos visatos kuri nuolat gimsta pati savyje, pumpuoja kažkur energiją, ir grįžta atgal į pirmapradę būseną, didžiulį kondensatorių kuris kaupia, kol nepajungiamas prie didesnio kondensatoriaus, man taip džiugu, kad tiek daug dalykų veikia, veikia beveik taip kaip tu norėtum, bet dar tiek kelio viskam gerinti. Mano pajėgumai žaidimuose įrašyti ir nuskanuoti, aš priskirtas kažkuriam sluoksniui kalnakasių, kurie informacijos ir kūrybos sąvartyne kąsasi ir laukia to esminio deimantuko. Kai pats ir esi deimantukas…

Laukiu dar, ir lauksiu, tikiu kad sulauksiu tų vaizdų iš kitų žmonių galvų. Transliuojamų minčių. Baisių aparatų, kurių veikimo, joksai vienas individas nepaaiškintų. Masinis darbas kuriant laivą. Kuriant laivą po netikrumo vandenynus ir šąlstančią visatą. Kai laiko lieka vis mažiau ir mažiau. Aš vėl ir vėl jaučiu, kiek man dar daug lieka, kiek daug informacijos slępiasi nuo manęs

Tai gali padaryti kiekvieną dieną, net nesigilinant kiek daug ta dovana matė ir kaip kartais sunku ją susikurti pačiam, be nebylių gamintojų gvardijos. Aš turiu tikslą, ir mano tikslas nėra būti pirmam, man užtenka judesiuko ir čia, tarp paprastų žmonių, su paprastų žmonių kurta muzika. Viskas nusidažys žaliai, aš taip laukiu to gamtos atsibudimo ir dovanojamo mums nuostabaus grožio paveikslų. Kokios dovanos aš norėčiau? Hmm net pats nežinau, norėčiau dovanos vedlio per griūnančią ir statomą realybę, vedlio kuris mane nuvestų į pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, kuris uždegtų šypseną veide ir dar kartą parodytų dangaus grožį. Taip norėčiau atsisakyti vaistų ir pažiūrėti, ką mano galva galėtų padaryti be dirbtinio lėtinimo, bet tuo pačiu bijau ir nulūžti atgal į piktus košmarus ir kovą su vėjo malūnais. Dar viena diena man dovanoja nuostabią galimybę parašyti kam nors žinią apie tai, kad męs turėtume būti komanda ir gaminti naujuosius kelius į harmoniją ir vienas kito supratimą. Diena kai supranti, kad tavo miestas miršta, miršta kalba, miršta noras būti pirmiems ir nenugalimiems.

Kokią dovaną gali sau padovanoti? Aš sau dovanoju tikslą būti čia kol man iš informacinio lauko vėl bus didelėmis porcijomis tiekiama informacija. Pliūpsniais, bijau nuotaikos lūžimo iš aukščiausio taško atgal į baisų košmarą. Mes žudome. Visas mūsų kilimas paremtas kitų išnaudojimu, bet gal yra ir kitokie keliai ir kitokie realybės variantai kurie slępiasi čia pat už kampo. Kartais už trijų dūmų įtrauktų giliai į plaučius, arba keliolikos mikrogramų LSD. Viskas pasiekiama. Realybės laužymas atsiliepia, pačiam tavo realybės suvokimui. Pradedi gerbti tokią nenusakomai kietą ir nesunaikinamą mūsų bendrai projektuojamą tikrovę. Kad ir kiek žiūrėtum žvilgsniu tystančiu per erdvę, niekas nepasikeis, viskas tvirtai įsikabinus bus vietoje.

Dovana? Dovana yra matyti ir girdėti, jausti skonį ir vėjo prisilietimą prie veido. Dovana yra būti čia, tik ją komplikuoja tie kurie nori prisijungti prie energijos siurbimo iš tavęs už žeminantį atlygį. Nors dabar aš galiu dirbti ir šlavėju, manęs net tai nežemintų. Paskraidęs po artimus mums realybės atspindžius suvokiau, kad tiek džiaugsmą tiek skausmą sukuri pats, nebent per daug prisiriši prie žmonių kurie tau duoda kažką. Aš irgi duodu. Ir tikiuosi dar duosiu daugiau.

Niekada nepamiršk, tai tik tarpinė stotelė, tai išbandymas, tai kažkam filmuojamas filmas, kažkam rašoma knyga. Pakelk kartelę šiek tiek aukščiau ir šok per šią dieną su šypsena ir džiaugsmu.

Vakar į psichosocialinės reabilitacijos centrą reikia nueiti tik 12 valandai. Nors atsiguliau ir užmigau tikrai anksti, keltis iš ryto visiškai nenorėjau, dar per naktį susapnavau kelis košmarus, bet juos pamiršau, kai atsibodo vartytis lovoje bandant pagauti paskutinį sapną atsikėliau, pasidariau kavos su pienu ir surūkiau cigaretę, diena bus tikrai graži, dangus giedras ir temperatūra pliusinė. Peržvelgiau FB srautą, palaikinau kas kažkiek bent patiko arba buvo pažįstamų žmonių įdėta.

Centre pašnekėjau su psichologe, atlikau kelis atminties testus. Po to nuvažiavau pas Svjn ir pasėdėjau ten iki vakaro. Buvo labai gražus dangus, pažaidėm pokerį, nors nelabai sekėsi. Android telefonas su nauju programine įranga laiko ilgiau nei iki šiol, aš maloniai nustebintas.

Šiandien vėl tikrai daug sapnavau, tikrai džiaugiuosi kad galiu sapnuoti daugk. Į centrą reikia eiti 11tai, geriu kavą ir džiaugiuosi šia diena, tikiuosi nuotaika nesuges iki vakaro.

Dar viską galima pakeisti, dar galima šypsotis ir juoktis.

Kai manęs paklausia ar aš tikiu, aš atsakau kad tikiu į Saulę, senovinį Dievą.

Su psichiatru sudarėm atkryčio planą, ką daryti jai pradeda važiuoti stogas ;]

Vėl buvau pas Svjn ir vėl dangus lepino gražiais vaizdais. Dar viena tikrai gera diena jau mano kišenėje, ryt Vtk gimtadienis… Dovanoju jam pora ar daugiau valandų su mikrofonu pas Gn studijoje, kartu bandysim išsikepti kokį gabaliuką su mūsų vogravimu.