Trulikas, koma, nenoriu lipti savo sustojime, užmerkus akis viskas plaukia pro šalį, neišlipu, apvažiuosiu ratą. Ką tik dalyvavau savo paties veido koncepcijoje, bute kuriame praleista tikrai daug laiko, viskas staiga įsisimbolina ir tampa svarbu, teatras gyvenamojoje erdvėje. Teatras per kurį supranti per daug, ir kitą rytą pabudęs nebepameni kas gi nutiko tokio svarbaus, vėl viskas tvirtai įstrigę realumo smėlynuose. Vakar du tokie:
Sūnus ar pinigai?
Niekas negali pereiti.
Seni jie, bet kažką turi savyje.
Taip norėtųsi kad realybė suraibuliuotų, taip kaip vakar. Bet viskas tvirtai įtvirtinta ir nebus judinama, kažkas didelis ir nesuvokiamas neleidžia realybei šėlti, bet gali šėlti pats, tada ir realybė suksis kartu. Kiek kartų galima matyti tuos pačius vaizdus, ir ant galo išmokti visiškai nebebijoti, nebebijoti kad įkąs koks prabėgantis šou. Viskas tiesiog tvarkoje, vis tiek gi nesikeistum su atsitiktiniu pasaulio gyventoju vietomis, esame viršūnėlėje kur visko per daugk. Kol draudžiama gamta, tol męs nesame laisvi.
Vakar žiūrėdamas fail kompiliacijas kažkaip keistai pasijutau gyvenantis pasaulyje iš kurio žmonės stengiasi išeiti keisčiausiais būdais. Atsargumas paliktas kažkur už borto. Kai neturi ką veikti, pradedi žaisti, ko ko bet žaislų męs turime į valias. Ir šitas žaislas kurį čia turiu, vienas galingiausių iš visų ir svarbiausia praktiškai saugus. Mus nori patalpinti į saugias kabinas su saugiom konsolėm, kad peržiūrėdami feedą ieškotume naujų deimančiukų, arba kažką koduotume savo rankutėmis. Ar tai būtų bevertis tekstas, ar naujas virusas. Viską galima sukurti su kompiuteriu. Šiandien rašinėju bet ką kas užeina ant galvos, kažkaip užeina, kad viskas kas buvo turi būti bent minimaliai aprašyta, apausta kažkokiu kodu, kažkokiom eilutėm kurios niekada nebus svarbios. Paleiskite mane iš Fb ir G+ gniaužtų, išmokykite mokytis vėl iš naujo. Mano sąmonė atlaiko keisčiausius realybės pasikeitimus, gal ji tuo ir stipri? Žinoma realybės pasikeitimai menami, gliukai, bet vis tiek atsitinka, ir aš džiaugiuosi, kad jie mane lanko. Aš sustoju, savo mintis atpalaiduoju, niekada negalvojau, kad viskas tik mirksnis dėl geresnio rytojaus, aš ne artojas, aš naujienų sekėjes ir perteikėjas. Naujiena? nėra naujienų, gal tik tai, kad ateiviai tarp mūsų. Ateiviai ir troleibusų vairuotojai. Supausi lyg kūdikis elektrinėje troleibuso atmosferoje ir kračiausi važiuodamas ta pačia plokštele jau beležin kelintą kartą, ir visada kažkas kitaip, kažkas ne taip, kažkas nauja, bet tikėtina. Neįtikėtina yra tai, kad sistema dar vis veikia, ir didysis brolis visko laukia, vis tikisi, kad atsiras tobulas vadas. Aš taip norėčiau pamatyti jį. Nors tikriausiai beveik kasdien ir matau, keliaujant dangumi ir nušviečiant mūsų skruzdėlyną. Pastovų ir niekada nevėluojantį. Simbolį – Saulę.
Šiandien aš tapsiu lašeliu geresniu, bent lašeliu.
