Jaučiuosi vis vienišesnis, šiaip taip suprantu, kad realiai esu visiškai vienas, ir tik pats galiu kažką pakeisti. Kasdien neramus, vis galvojantis kaip išsiveržti. Spaudžia kažkoks nerimas, kad viską darau beprasmiškai, ir tik giliau į klimpstu į klaidingą, mano paties sukurtą realybės suvokimą. Norisi tikrumo, laisvės jau per daug, per daug praeities, ir didžiulė baimė, kad tai niekada nesibaigs. Norisi nustoti reaguoti, bet reikia suktis, kad bent turėtum už ką nusipirkti nors gabaliuką malonumo ir vaistų, nuo suvokimo, kad esi brokuotas.
Aplinkui, planai pasiūlymai ir variantai, po truputį vykdomos užduotys ir niekur niekada nedingstanti nostalgija. Pasitikėjimo savimi nėra. Nėra nei kiek, kažkiek atgaivina klausomos knygos Pelevino…
Gali ramiai sau sustoti, laukti kol ateis sutarta valanda, tada vėl tampyti ir valdyti materiją, ir taip jau daugel metų, atrodo buvau laimingas tik tas akimirkas kai pamiršau apie jas galvoti, kai nustojau vertinti ir laukti kitų vertinimų, kai plauki per realybę ir jautiesi joje sąvas ir su tikslu. Nereikia vertinti kitų duotų užduočių, reikia jas vykdyti, bet mano galvoje nuolat sukasi paranojos motoras pasakodamas man baisias istorijas, primindamas senas ir viską supyndamas į tokią makalynę, kad net keista, jog aš dar galiu matyti naujus žmones ir su jais bendrauti, nors visada atrodo, kad tu kažkoks dar nesubrendęs ir jiems nelygus. Negali šnekėti atvirai, kad skauda, kad nematai prasmės ir kaip debilas lauki kažko, kas išgelbės. Žinoma žinai ir receptų, kas padeda atitolinti beprotybę ir vis šalią tykantį norą pradėti ruoštis savinaikinimui.
Suprantu, kad esu apleistas kažkokios jėgos, ir nebegaliu pradėti jos atkurti, nes… nes tai ta nematoma depresija, kurią sukelia geras gyvenimas, kai valgyt medžiot nereikia, ir vaikai namie neverkia.
Vienintelė viltis, kad dar kažkam manęs prisireiks, ar dėl mašinos, ar dėl rankų, ar dėl pagalbos… ir taip lauki per dienas, žinai kad šansas gali atsirasti bet kada…
Reikia susidėlioti ryškesnį ir aiškesnį planą…
