Taip norėčiau būti paskirtas fiksuotoju. Kuris tiesiog stengiasi kuo daugiau užfiksuoti. Sužymėti aprašyti nufilmuoti nufotografuoti. Išsaugoti. Niekam nereikia, reikia didesnių žmonių didesnių palikimų.
Muzika: FB ir google +
Šiaip tai viena rekomendacija abs6 (flac). Man net kažkas iš aphex twin jaučiasi ;]
http://www.discogs.com/Abs6-Audiomedikation/release/2381977
ir nieko. išgyvenau. dar vieną dieną. kaip visada šiandien nenorėjau keltis ir kaip visada po to gailiuosi. kaip visada laukiu skambučio… pavargau pats nuo savęs ir nuo savo valios neturėjimo. Neturiu valios žaisti. Vėl nusipirkau cigarečių, pažiūrėjau kad sąskaitoje daugiau pinigų nei tikėjausi. Reikia mašiną per technikinę pervaryti. Reikia sutvarkyti sandėlį. Reikia dar daug daug, bet užtenka kavos puoduko su pienu ir kompiuterio. Kiek teksto reikia parašyti per dieną, kad būtum rašytojas. Keistai skamba net pats žodis rašytojas. Pasakorius pučiantis dūmus. Iš išorės civilizacija turėtų atrodyti tikrai keistai. Kiek žmonių, kiek rankų dirbančių, kad visiems būtų kažkaip kitaip. Aš noriu to kažkaip kitaip, norėčiau vėl jaustis vadas sėdintis vadovo krėsle nors (cit) niekas to nežino. Moku pakelti save chemikalų pagalba, reikia išmokti pakelti save be jų. Dabar prisiminiau, kad kaikurios vizijos išsipildė. Begalės tikslo. Buvo teatro diena. Aš nesugebėčiau būti aktoriumi. Karta iš kartos męs mokame vis mažiau elgtis su realybe ir vis daugiau su kompiuteriais ir IT technologijom. Išmokstame per kelis klickus pakelti savo nuotaiką, arba kažką rasti. Aš norėčiau rasti panašių į save, bet lygtai visas miestas tokių kaip aš, kitokių Dievo paveikslų. Tikrai gera išmokti su žmonėm leisti laiką, tiesiog nieko nedarant ir tai pavadinti linksminimųsi, išgerti alaus. Sutikęs pats save išsigąstum, tam skirtingi veidai ir skirtingos istorijos pakeleivių kosminiame laive. Niekas neturi atsakymo į visus klausimus, nebent tamsa ir šaltis. Kiekvieną dieną vis bandau sau pasižadėti nedaryti tam tikrų veiksmų, žinau kur slypi išsilaisvinimas, bet taip sunku išsiveržti. Kiek suprantu reiktų nenaudoti gyvulinių medžiagų, atsisakyti net mano taip mėgstamo pieno, medituoti, ir laukti. Neperdaug įsitempus. Aš esu matęs stebuklų, tik jie tokie paprasti, tiesiog glitčai realybėje. Kelionė į supratimą keista, tikriausiai todėl, kad žmogus žiaurus ir reikia kažkaip išsiveržti iš parduotuvių lentynose gulinčių žiaurumo produktų. Arba ne, arba kurti, kad kiti matytų, arba kurti sau. Ieškoti to natų sąskambio kuris veikia labiau nei kiti. O kas kaip randi, kas kaip randi gralį? Reikia ieškoti kito, reikia bandyti surasti tą kuris patiktų visiems. Kabo danguje gralis ir tyliai pila kraują ant žemės. Avarinė tarnyba bejėgė, take me to the hospital. Viskas lėtai vyniojasi į tavo gyvenimo juostą, kurią gal tau kažkada parodys. FB tam kad galėtum pasiknisti gyvenimuose. Keistas tas susijungimas, reikia ieškoti dar vis, dar vis nepasiūlo ir neparenka, tik kažkiek. Ateis vasara, bus daugiau šypsenų, koksai juokas piktas koksai linksmas. Žodžiai kurių reikšmė užmiršta. Noriu kikenti matydamas į kokias pinkles gyvenimas įsuka visus, įsuks ir mane, bet ne dabar, dabar laikas kada laukiu skambučio, laikas man. Keistą kad tą laiką stengiuosi praleisti sapnuodamas ir pamirštu visus sapnus. Skambino Svjns, kvietė. Neinu, turiu kitų įsipareigojimų. Kosmoso karių planeta. Naikintojų. Kažkur nuolat teka kraujo upeliai, siurbiamas ir žemės kraujas. Bet jai nebūtų humoro jausmo, męs seniai būtume robotai. Juokas išlaisvina. Šypsnis pagyvina. Susitinki su draugais ir kartu šiepi snukį, kad labiau parodyti kaip faina kartu su savo chebra. Chebra, jinai nusako ir tave, nusako kokiam klanui priklausai. Mano klanas keistas, visokių yra, ir content managerių ir santechnikų ir garsistų ir apšvietėjų. Tikriausiai geriausias klanas tai vienuoliai. Tie kurie kartu meldžiasi. Meldžiuosi ir aš muzikos ir teksto dievams. Aukoju žemo dažnio mišias, spalvoju erdves. Aš žinau tik tai kad esu vienas iš nesuvokiamo skaičiaus. Gerai būti nesvarbiu, kai tampi svarbus pradeda gąsdinti smulkmenos ir visa aplinka virsta simboliais, kurie svarbūs tik tau. Kai pasirinkimo kiekis didelis, neaišku ką rinktis. Nors vienas pasirinkimas visada šalia. Sustoti ir nutilti. Nebedaryti, nebeiti, nebesirinkti. Aš kartais jį pasirenku. Gaminu mirusį laiką, nes man kartais atrodo kad prisidėdamas prie veiklos aš prisidedu prie kažkokio nežmoniškai didelio nusikaltimo (išpjaustyti visai publikai lazeriu akis). Atleisti gali pats sau, gali eiti į bažnyčią. Religija niekada nedings, tik keisis jos formos. Dabarties religija man atrodo yra elektra, visas pagrindas ant jos. Ir negali sugalvoti kad elektra vieną dieną nustos veikti. Tai melas. Vieną dieną vanduo nustos bėgti. Taip nebūna, nebent sapnų pasaulyje. Seniai verkiau. Nežinau ar vaistai gydo mano ligą, ar tiesiog mane lėtina, kad aš per daug neužsivesčiau. Būsenos kai viskas aišku. Muzika prie kurios gyvai liečiasi žmogus. Gyvenimas tai muzika. Kelionė kalnuotu plokštelės takeliu, kiekvieną dieną, linija tarp mirties ir dangaus. Visur aplinkui angelų sargų akys, telefonai kad žinotų kur tu judi. Kai aš išskrendu, visada noriu išjungti elektrą, man baisu kiek mano kompiuterio ekranas matė. Nirti į interneto juodumą pavojinga. Kai jauti kad esi pateptasis ir viskas ką randi, lyg tai tavo. Mano yra mano kūnas, mano mintys tai jau kolektyvinis kūrinys. Aš nemoku tiek daug visko. Aš moku tiek mažai. Kartais man atrodo kad pagrindinė liga šios visuomenės tai aklumas ir kurtumas kitiems. Turi išmokti nesirūpinti mieste einančiu bomžu, nes jis pats pasirinko tokiu būti. Kai kuo negali būti. Negalima būti pranašu, niekam nereikia keistų minčių, nors yra Merkinės piramidė ir žmonės ten kažką jaučia. Tikiu kad kiekvienas iš mūsų yra pastebėję stebuklų, tik ne visi tai supranta. Pabūnam dar kartu? Dar bent vieną dieną. Dega žalios ikonos tų kurie įsijungę, kažkada jų nebus nes visi bus prisijungę, gal toks ir yra šėtono planas? Gal Dievo, nors žiūrint į mus gali atrodyti, kad vyriausias iš mūsų juokdarys. Ant mano stalo netvarka. Galvoje šiokia tokia pradeda atsirasti.
Nėra iš tiesų ko bijoti. Bijoti nebent savo veiksmų pasekmių arba jų kurtų priežasčių. Geriu arbatą, pagalvojau šiandien nieko nevalgyti, nors tikriausiai vakare nueisiu paversti 8lt į kebabą, o po to į š ;]
Kokia didžiulė galia mums suteikta…Kiek mažai iš mūsų ją panaudoja…
Vakar pats sau sugrojau miksą iš savo youtube favoritų (kažkada neseniai tai skambėtų kaip burtai, bet ir esam apipinti burtais). Gerai praleidau laiką, net pašokau. Visiška eklektika kai groji pats sau, bet smagu. Tikiuosi kad muzika skambės amžinai. Visi virptelėjimai įsigeria į erdvę. Aš irgi įsigėręs į erdvę. Šiandien apsitvarkiau namus, tai nieko daugiau nebijau, tikriausiai netvarka neša su savimi kažkokį nerimą. Pamiršau iš ryto išgerti vaistų nuo drebulio tai apie 4 nuo vėsos pradėjau drebėti. Gaila nėra vaistų kurie neturi šio šalutinio poveikio.
Ar kartais kiekvienas širdyje nelaukia, kad būtent jis bus pasirinktas. Keista, tiek idėjų virsta kažkuo keistu. Vakar vakare viskas buvo aišku, šiandien iš aiškumo liko tik trupiniai. Kaip išsaugoti savyje aiškumą dėl visos santvarkos. Gal nevalgyti mėsos, gal nerūkyti, gal kažkuo užsiimti kas suvalgytų visą laiką. Laikas aukojamas tuštumai, kartais darosi baisu kokia tuštuma beribė, bet šiandien aš su džiaugsmu sėdžiu prie kompiuterio. Kai danguje matau vasarinius debesis norėčiau važiuoti kažkur toli su mašina. Norėčiau važiuoti kažkam suteikti džiaugsmo. Norėčiau pasidalinti muzika kurią randu ir norėčiau kad ji patiktų, kiek daug žmonių užsiima būtent tuo, o kiek dar daug jiems padeda, nenusakomas kiekis tinklo pynėjų (dažniausiai anoniminių). Aš vienas iš anonimų. Tu irgi. Aš nenorėčiau kad mano vardas būtų žymus, bet ir kartais užeina mintys, o jei tu pagrindinis ir viskas dėl tavęs, visas miestas, visas dangus, visas vanduo. Tiktai tau. Dabartis tai dovana (present). Ir akys raibsta nuo to ką gali padaryti ir kiek pasirinkimų aplinkui. Kompas valgo laiką, tikrai manau kad sergu sėdėjimo prie kompiuterio liga. Liga sunki, išnaikina knygas, išnaikina reikalingus veiksmus. Jei manęs dabar paklaustų ką aš turėčiau daryti kad išsilaisvinčiau, aš pasakyčiau: mažinti bereikalingo vartojimo kiekį, nors net arbatos gėrimas tai bereikalingas švaistymas, gali gi gerti vandenį, bet kiek toli męs pažengę atsisakydami natūralumo. Pažiūrėjau ar nėra grojančios dainos youtubei, dar nėra, gal ir niekada nebus. Jei tavęs kažkam reikia tai jis tau paskambins, jai tau reikia kažko gali irgi paskambinti. Gyventi tik su telefonu ir neišeidinėti iš namų. Užsidaryti kažkokioje priverstinėje izoliacijoje ir laukti. Laukti nušvitimo, nors jis pasiekiamas per pora skambučių. Ar tu turi tuos numerius kurie pardavinėja nušvitimą? Labas ką veiki gal susitinkam, gal mariją aplankom, gal parūkom gerų naujienų, gal pabandom paaukoti kažkiek laiko niekui. Vienas lietuvių filosofas daug parašė apie niekį, aš kartais juo tampu, kada scenoje vynioju laidus, arba skambinu telefonu. Susilieju. Kai pripažįsti savo ligą lengviau. Ne individas diagnozuojamas kaip nesveikas, greičiau visuomenė diagnozuojama kaip sveika. Nors mūsų visuomenė nėra sveika. Nėra kažkokios tvarkos, viskas panaudojama ir išmetama kaip nereikalinga. Beveik viskas. Bet tvarka lygtai ateina, jau pradedam rūšiuoti šiukšles, nors iki mėsos nevalgymo dar toli. Žudyti. Męs žudymo mašinos. Arba tiesiog filtrai, kiekvienas pro savo akis mato ką jį išmokė matyti. Aš matau keistą visuomenę, keistai susiskaldžiusią nors beveik visi nori to pačio. Kiek dabar pas mus kastų? Aš priklausau beveik nebaudžiamųjų. Bet jai pradedi galvoti apie pedofilus, daraisi panašus į juos. Geriau tiesiog greitai juos pašalinti kaip paribių deimantus kurie savo akimis filmuoja per daug žostkus filmus. Turi būti kažkokios ribos. Nors męs laisvi jas pažeisti ir tikriausiai norint pabėgti iš čia (kas sunkiai suvokiama, bet tikrai kažkam tai pavyksta) reikia pažeisti kažkokias taisykles, bet kurias visiškai neaišku be plano.
Planas – nebijoti.
Planas – šypsotis.
Džiaugtis kol gali, kiekviena diena paskutinė, tik Dievai vis pasirenka tau duoti dar vieną, tikriausiai tame ir slypi keista Dievų meilė. Bet jei Dievai mirę…?
Aš kartais paniškai bijau. Bijau kad viskas turi tikslą. Bijau, kad darau kažką blogai, kad reikia atlikti kažkokius svarbius veiksmus ir pasaulis pasikeis, lyg atlikti kažkokią magišką gestikuliaciją ore ir viskas nušvis permatomu aiškumu. Žinoma taip nebus, nebent gestikuliacija bus labai ilga ir susijusi su darbu. Pakelk nunešk padėk nuvežk ištrauk pajunk palauk išjunk supakuok išvežk iškrauk padėk į vietą. Toks mano darbas.
Kaip man nustoti bijoti kiekvieną dieną. Kad kažkas blogo atsitiks, kažkas nesigaus, kažkas suluš, kažko pritruks, arba diena praeis veltui ir jinai gal jau paskutinė. Vis sau sakau to nedarysiu, to neimsiu ir nesigauna. Man nesigauna valdyti savo gyvenimą. Man 28 ir aš nepasiekiau praktiškai nieko, nebent haliucinacijas ir sapnus laikyti kažkokia kūryba. Aš pats noriu tiktai užsidaryti ir žinoti kad metus manęs niekas nejudins, bet vėl – vienas neišbūčiau (tikriausiai). Man keista būti manimi, kartais atrodo kad kažkokia aukštesnė būtybė žaidžia su manim ir mano aplinka, lyg kažkoks dievo pirštas ir aš nuolat bijau kad jis pasidarys piktas ir pagiežingas man ir man vistiek reikės juo tikėti ir dar be to, juo džiaugtis. Nes realiai aš gyvenu, nuostabų gyvenimą. Kiek reikia žmogui pakeisti aplinką, kad jis nuspręstų nebebūti. Tikriausiai taip aplinkos pakeisti beveik negalima, bet tam siaubo filmai. Aš kartais savo akimis filmuoju juos…
Ši diena graži. Pavasaris gražu. Aš kartais sau jau nebegražus. Reikia kažką keisti, bet kaip tiek ingridientų… Gal negeriant vaistų jausčiausi geriau, gal rašant. Rašymas man padeda išdėlioti viską į kažkokią tvarką, kažkokią sistemą. Nors aiškiai žinau, kad ta sistema beprasmė. Dėlioti gabaliukus į vietą, kaip mozaiką, tik kai kurie gabaliukai labiau nučiupinėti ir mažiau aštrūs, todėl nori naujų, aštresnių, kaip gauni aštriai darosi baisu kad mėgsti aštrumą ir tada bijai smulkmenų. Vakar mane užbūrė telikas, VH1 geras kanalas. Ar tiems kas žiūri ir šneka su manimi aš esu geras kanalas? Beveik nežinau anekdotų, bet juoktis moku ir humorą suprantu. Noriu būti kažkieno, nes pačiam savo vadeles laikyti nesigauna. Nuo balandžio mėnesio tikriausiai vėl gausiu invalidumą. Perbrauktas raudonu tušinuku.
Kodėl aš matau kažkiek kitaip nei kiti, kodėl šitas pasaulis pilnas parazitų ir parazitavimo sistema (kapitalizmas) yra pagrindinė. Aš norėčiau į kitokį pasaulį, kaip į jį patenku, esamas mane priima į psichiatrinę ligoninę. Noriu būti stiprus ir niekada ten nepatekti. Aš noriu būti labiau reikalingas, bet tikriausiai visi to nori. Noriu jaustis svarbus spausdamas like, noriu papasakoti savo istoriją, bet tikriausiai reikia skaityti kitų, seniai buvusių ir tikėtis kad jie panašūs į mane. Kvapas praskrodžia erdvę ir primena kažką. Tyliai lentynose laukia knygos, lauke gieda paukštis, laikas eina kaip visada, tik tak. Laiko dar daugk.
Norėčiau internete padaryti išpažintį, bet vis dar bijau. Bijau akių kurios skaito. Nelieka nieko svarbaus tik tūkstančiai signalų iš realybės, gal nori to, gal nori kito, gal nori būti svarbus, gal nori būti turtingas, viskas pasiekiama kužda sienos kurių pats nepastatytum. Reikalingas nei vienas, visa minia išbadėjusi laukia atsilaisvinančios vietos. Vietos kuri skirta teisti ir rinktis. Pakeltas ant pjedestalo angelas rodė į tolį, kad nepamirštum jog ir tu savo vietą užleisi. Kokia trumpa ši akimirka, kai supranti kad nuolat esi per plauką nuo nebūties, ar vairuojant mašiną, ar kišant elektros rozetėn kištuką.
Aš bijau kad pasaulį vis dar valdo šėtonas ir vakar muzikos klausiau 66,6 garsumu. Aš dar tikiu kad pamatysiu kažkokį didelį kitimą, sprogimą vidun. Kiekviena kartą kai suskamba telefonas kažkas susisiekia su kažkuo, uždarytas kiaute su jungtimi su visu pasauliu, tik žinai, prezidentei iškarto nepaskambinsi nepasakysi: labas aš noriu turėti teises būti pats savimi, noriu kitaip matyti baltą spalvą, noriu žinot kodėl pėsčiųjų šviesoforai kai kur trijų spalvų. Mes gyvenam perteklio pasaulyje ir jame rasti kažką šilto yra sunku, visi turi galimybę rinktis, rinktis iš didesnių ar mažesnių lentynų. Man keista kaip reikia rinktis žmones. Man keista kaip reikia surinkti žmones į vieną vietą, kad parodyti ką padėjai padaryti. Papasakoti apie garso ir apšvietimo sistemą, paminėti kelis aparatūros parametrus. Pridurti žodį PRO. Profesionali aparatūra.
Profesionalus žmogus – jam reikia nulenkti galvą. Kiekvienas iš mūsų kažkiek profesionalus.
Kai diena eis į pabaigą, staiga viskas sustings pavasario saulės spinduliuose. Kažkas fotografuos, kažkas pūs džointą, kažkas eis pasivaiksčioti, kažkas tyliai verks. Visoje šitoje kakafonijoje išryškės vienas garsas, tylus Pypt. Žmonės ne iškarto atkreips dėmesį, bet pypsės dangus. Jis duos signalą, kad laukia visų kas nori pažaisti žaidimus už figūrų lentos ribų. Trumpam supypsėjęs vėl nutils, ir įsivyraus ramybė. Katė užšoks ant mano kelių, norėdama parodyti kad ir ji yra svarbi. Balandžiai tyliai medituos naujus įstatymus kurių privalės laikytis žmogus, o vanduo džiaugsis kad juo užgeriama degtinė, vėjas lauks naujų burių ir viskas lėtai suksis į juostą kurios galai sujungti apverstai. Būsimas mamas aplankys būsimų tėčių žvilgsniai, viskas bus surinka į juodą raudonais taškiukais dėžutę su žaliu užraktu. Dėžutė irgi lauks savo valandos.
Vakar vakare buvau ne šioje planetoje, tik dabar grįžtu įkvėpti šviežio oro ir kartais skaniai kvepiančių automobilio išmetamų kvapų. Tavo nuotrauka internete vėl man primena tai ką reikia pamiršti. Laikas pamiršti 4.23pm.
Viskas plūduriuoja ore, tik taškas žemės centre mus traukia, kartais mane taip traukia kitas žmogus. Norėčiau padėkoti tiems kas nenusisuka nuo manęs. Norėčiau padėkoti mamai ir tėčiui, ir daugeliui kitų. Kiekvieną vakarą dėkoju kad praėjo dar viena diena šitos įtraukiančios beprotybės kurioje aš kartais užgroju pagrindiniu smuiku (kaip ir tu). Palikdamas viską žaidime, gali susikurti savo mažą pasaulį kuriame trūksta tik kavos su pienu, o visa kitą yra. Niekas negali būti tikras, besisukinėdamas savo kėdėje.
Šiandien nuspręsk ir džiaukis savo sprendimu: būti kartu…
Aš pusę karalystės atiduočiau už ačiū ir porą cigarečių.
Viskas savu laiku ir žiema ir pavasaris. Aš prie ekrano, vėl nežinau ką veikti su tiek daug pasirinkimų. Tikriausiai geriau būtų darbas. Prie kompiuterio dirbti sunku. Norisi pramogauti su juo. Aš norėčiau pramogauti su gyvais žmonėm. Atlikinėti mažus eksperimentus. Ši diena bus gera, kaip ir buvo kiekviena praėjusi. Kai žvelgi atgal beveik viskas atrodo gerai, net tos akimirkos kai kaustė didžiulis siaubas, atrodo kad taip turi būti, ir turėjo, kad aš ateičiau į šiandieną toks koks turiu būti. Praeitis tikriausiai formuoja mane kaip asmenybę, selektyvi atmintis parenka vaizdus kuriuos reikia atsiminti. Nebebijau prarasti smulkmių, o viskas gyvenime iš jų ir susideda. Nebijau prarasti ir savo gyvenimą, kad tik būtų už ką. Keisčiausia būtų žūti už praeitį, o ne už ateitį. Bet neičiau kovoti svetimo karo. Nors beveik visi męs priversti kovoti ne savo karą. Sujunginėti taškelius vedant drebančiu rašikliu: darbas – namai, namai – darbas. Skirtis aiški, bet kiek geriau pasidaro kada tai sujungi į vieną.
Aš vienas. aš netikras, kažkoks išplaukęs ir praskydęs. Muzika ramina. Saulė ramina. Kas būtų jai pabustum tamsioje smirdinčioje dėžėje. Gal mirus kažkas kas dar jaučia lieka ir lėtai verkdamas stebi, kaip kūnas yra. Niekada nenorėčiau sužinoti kas bus tiksliai po mirties. Tikriausiai kaip po miego ar sapno, pabusim dar kažkiek prisimindami, bet po truputį pamiršim. Kaip ir neprisimenam savo vaikystės, taip ir pamirštam buvusius gyvenimus. Arbata šildo mano gomurį. Kiek džiugių smulkmenų aplinkui. Lygiai tiek pat daug ir beprotybės aplinkui. Pažiūrėti pro objektyvą į visos mėsmalės vidų. Bet tu gi žinau kad mes tiesiog dar viena plyta sienoje, dar vienas debesis, dar vienas robotas programuojamas reklamos ir aplinkinių. Kažkur vakar pamečiau pakelį cigarečių, galvoju reikia pradėti jau kentėti be jų. Mano mintys šokinėja, bando apsispręsti kur šiandienos tikslas… žino kad reikės eiti praustis, reikės vieną dėžę pervežti, užeiti pas draugą. Kaip visi tie planai man šiandien atrodo keistai, aš norėčiau sėsti ir rašyti visą dieną, vis po truputį, po mažą gabaliuką. Ai dar reikės nusipirkti atpirkimo bilietų, gal atsitiktinumas bus palankus. Sako daugiau šansų yra susižaloti einant jų pirkti nei laimėti. Kas ta laimė?
Man laimė tada, kai nėra pirmojo būtinumo užduočių, kaip pats galiu rinktis ką darau, kai viskas aišku iki tam tikros datos, kai turiu pinigų nusipirkti smulkmenų. Kai kažkas paskambina…Kai esu su draugais (tokiais kuriems leisčiau save parduoti). Baisus dalykas kai pradedi vertinti kažką žmogiško pinigais. Žmogus nieko nekainuoja, pats sau turi susirasti vietą, ir būti patenkintas (jis ir yra patenkintas, jai būtų labai nepatenkintas tada svždb). Visi patenkinti, tik mada šiepti snukius iš nepasitenkinimo išlieka. Kuo daugiau turi pinigų tuo dažniau gali apsimesti kad dar kažko trūksta ir lenkti pirštus į save. Daiktas turi gerai atlikti savo pareigą. Turtingų pareiga, kuo durniau taškyti pinigus, iškrypti iš kelio. Bet iš bereikalingumo gimsta grožis. Man vis keista kaip tam tikras brūkšniukas tarpkojyje su pavinguriavimais gali veikti mane ir tikriausiai kitus vyrus. Kažkas užkoduota giliai. Dauginimosi instinktai. Instinktai kovoti kad būtum geresnis už kitus ir pamatytum kuo daugiau pizės. Bet geras darbuotojas turi mylėti savo darbą labiau nei seksą. Tiems kurie ateina dabar seksas daug aiškesnis nei man. Aš iš vis nesuprantu kodėl ir kaip. Ar reikia tiesiai klausti – ar norite su manim pasidulkinti?
Liga 1/10 nuotaika 6/10 miegas 10/10 (išties smarkiai per daug miego)
Dantistas kažką pakrapštė mano burnoje, nuėmė atspaudus, paėmė krūvą pinigų, bus užklotai dantim mirusiems (nesugalvojau kur dėti pinigų tai prisiminiau kad kažkada dantistė sakė kad du dantis protezuoti reikia). Nesuprantu aš tos magijos, kaip ir daug ko scenoje ar aplinkui. Dar vėliau eisiu į polikliniką traukti viena papuvusį dantį, protinį. Keista kad dantys taip genda, reiškias kažkas blogai su mūsų mityba. Jei nebūtų dantistų visi būtų dar piktesni, nes nuolat skaudėtų dantis, o amžius aiškiai matytųsi likusiame dantų skaičiuje. Šiaip man atrodo, kad pradėjus nykti technologijai gan greitai nyktų ir žmogus. Šią naktį sapnavau, kad žmogus tai iš žemės gelmių išlindęs keistas parazitas, kurio genetinis kodas modifikuotas ateivių, kad žmogus paverstų žemę gyvenamą jiems. Žmogus atlieka šį darbą visiškai neorganizuotai ir dar tikėdamas kad atlieka jį sau. Gal miestai skirti tam kad tarp daugelio gyventojų daug lengviau įsimaišyti ateiviams (filmai tą jau pasakojo). Man sunku įsivaizduoti tą momentą kai kažkas aukštesnio nei męs nusileidžia ant žemės (ar išnyra iš gelmių). Protu nesuvokiama. Gal jis turi specialius kvepalus kuriuos užuodus laikai jį savo draugu. Gal jis spinduliuoja ekstazės bangas. Gal jo balsas visiems suprantamas (net kurtiems). Toksai tikriausiai ir yra mano tikslas, laukti kol pašauks, kol suprasiu kad jau reikia keltis ir eiti kovoti už kažką. Šiuo metu galiu eiti tik vaidinti šitame keistame teatre. Žvelgiant pro paranojos akinius, Vilnius atrodo nesvetinga vieta. Šalta, žmonės skuba į savo pasaulius, retai kas šypsosi, o jai ir šypsosi tai tikriausiai ne tau. Eteris pilnas keistų laidų iš realybės ir fikcinių. Teatro uždanga pusiau pakelta. Eik dirbk sako visi, tai kad mano darbas keistas, akimis filmuoti filmus ateiviams, galvoje pasakoti keistas realybės matymo versijas, būti tuo kuris dirba darbą kurio dar niekam nereikia. Nors realiai kiekvieno atskirai irgi nereikia, viską galima pakeisti automatika. Taip aš ir gyvenu automatiniame pasaulyje, pabudus prisėdu prie kompo kuris automatiškai man rodo ko man reikia, pro automatines autobuso duris lipu į vidų, autobusas važiuos numatytu maršrutu, telefonas automatiškai suskamba kai kažkas surenka jo numerį, arba automatiškai pasirenka jį iš sąrašo, saulė kyla ir leidžiasi automatiškai, debesų raštus vaiko vėjai, automatiškai viskas brangsta, primindamas apie šios sistemos automatišką galą. Paklausa ir pasiūla automatiškai reguliuoja kainos kreivę. Pardavėja man nusišypso automatiškai. Automatas kalena automatiškai, krenta žemyn gilzės.
Viskas per vieną prizmę.
Kas dar turi nutikti. kad aš įtikėčiau ir šypsočiausi visą likusį laiką, nebežiūrėčiau porno, ir kurčiau nusileidimo aikštelę ateiviams. Betrūksta tik balsų, nors vėl neseniai girdėjau juos šnibždant praeivių lūpomis. Sakė – tikėk, viskas taip kaip ir atrodo tau ligos metu, tu labai svarbus ir tavo žinios reikalingos. (neaprašinėjau šių jutimųsi, labai sunku įžodinti būsenas kai esi toli ir aukštai). Šiandien aš vėl čia ant žemės, ir nežinau ką dar man veikti, todėl rašau. Tau ir sau.
Gyvenu Danguje, tik mano suvokime nori nuolat nupaišyti dar vieną dangų, kada išgersiu ko nors, ar suvalgysiu, ar žaisdamas laimėsiu, ar nusipirksiu. Tada aš atseit pakilsiu dar aukščiau. Ačiū Ne. Man užtenka artimo žmogaus ir kavos su pienu. Nebūtų kavos užtektų šilto vandens, nebūtų šilto, gerčiau ir šaltą. Nebūtų vandens kentėčiau, bet tai jau visiškai nerealu, nebent košmare kuriame męs galim atsidurti kartu. Visko per daugk, aš tikriausiai laimingesnis būčiau tikram narve, bet tokia prabanga mums nesuteikiama, tik męs ją suteikiam EU vištom. Kiek žmonių pasirašytų gyventi narvuose prie ekranų? Jei šeimininkai mylėtų savo fermą. Nuolatinis aplinkos niokojimas, tam kad popieriukai būtų blizgūs. Eiti ratu aplink savo supratimą sunkus dalykas, daugelis daiktų nuo atsiradimo iki išnykimo atlieka visiškai beprasmes funkcijas. Nebent tai pastogės arba maisto gamybos įrankiai. Man baisu pagalvoti apie mūsų maisto atsiradimo kelią, ypač mėsos. Privalai išmokti negalvoti. Tikriausiai pats didžiausias žmogaus proto atributas yra negalvoti apie tai ką ir taip žinai ir negali pakeisti pats vienas tuojau pat. Galvoti apie savo pačių keisčiausių norų pildymą. Kuo esi turtingesnis, tuo tau daugiau keistų norų galima turėti. UžGaida.
Man vis labiau gėda už tūkstančius sekundžių per kurias nieko neveikiau. Gal mano tikslas ir yra nieko neveikti ir tyliai klausytis ką man kuždu aš pats, kai nejauti skausmo tai daug labiau atkreipi dėmesį į net silpniausius kūno signalus. Į ką aš turėčiau atkreipti dėmesį. Į švyturį mano galvoje kuris leidžiasi kontroliuojamas ir skiria gera nuo blogo. Beveik viską galima greitai suskirstyti gera bloga skalėje. Valstybė… sunku įvertinti kompleksišką darinį tokioje skalėje, nors vienintelis dalykas kuriam aš suprantu kad reikia valstybės, tai kelių remontui. Žaidimai… vėl negaliu įvertinti geras blogas skalėje, yra gerų žaidimų yra ir blogų. Blogas žaidimas? Facebook. Socialiniai tinklai. Nebent tu neturi tikrų draugų ir esi uždarytas narve. FB populiarumas rodo, kad žmogus turi iš kažkur atsiradusį norą užsidaryti narve prie ekrano. Gal tai trūkumas bendravimo su žmonėmis, ten lengviau stebėti nepažįstamus. Kokioje specialybėje gauni daugiausia bendrauti su žmonėmis? Kaip specialisto – problemos skalėje: psichologo psichiatro. Kaip lygus su lygiu: pjankės. Nesugalvoju kokia specialybė turėtų būti daugiausia bendraujanti su žmonėmis, gal politikas? Tik jie nesiveržia į internetą bendrauti, vadinasi jie to net nenori, jie eina ne atstovauti, o daryti įtaką palankią sau pačiam. Bet aš tikiu kad viskas bus permatoma, ir tada matysis tie kurie dirba, o ne tie kurie užima pozicijas. Yra pozicijų kur beveik nėra ką veikti, o pinigai byra. Bent man taip atrodo. Pats esu pozicijoje kur beveik nėra ką veikti, o būsena buvimo dievu visai šalia (reikia tik thc). Svarbiausia mokėti keisti būsenas be nesąmonių. Visiems gi būna dienų kada jautiesi lyg laimėjęs milijoną, ar ne?
Nieko nelieka tik mintys apie Jį ir Ją. Viskas pasidaro aišku, nėra dievo specialisto, kiekvienas pats sau specialistas. Man kartais atrodo kad į dievus susmeigta begalės adatų ir žvilgsnių. Viskas ant adatos galo. Lazeriai, saulės spinduliai ir ritmas, nuolatinis paukščių čiulbėjimas. Aš vis dar čia, nors būna dienų kaip man baisu, baisu dėl mūsų visų. Gyvenimas vyniojasi kaip juosta ir tie gyvenimo filmavino aparatai kurie mus vis arčiau apspinta. Viskas viskuojama. Darbas gelbėja nuo mastymo ir beprotybės meditacijų. Kyla aukštyn civilizacija, kažkur bando išsiveržti, iš ribotos erdvės kuri kiekvienam individui begalinė, vis daugiau muzikos, vis daugiau vaistų nuo galvojimo kur męs einam. Einam į keistą sąlyčio tašką, mano tekstas tavo akys, bėgioja ieško kažko svarbaus. Nuo svarbių dalykų nepabėgsi, nori gerti ir valgyti, tai privalai suktis. Gali taip įsisukti kad nebeliktų beveik nieko žmogiško. Kas tas žmoniškumas? Gal pokalbis, bet yra tų kurie nekalba, gal šokis kaip kūną virpina žemų dažnių bangos. Vakar man pasiūlė vesti spektaklius. 200lt vienas. Visai neblogai, tik aš bijau, būti paliktas vienas prie valdymo punkto. Reiktų nebijoti. Lengva pasakyti sunku padaryti. tyliai smilksta cigaretė, namuose bardakas, Cigaretė tai ne tik mirties bet ir beprasmiškumo meditacija. Narkotikai kažką rodo, cigaretė nurodo į pačia save. Dūmas kyla ir nyksta, o tu po truputį nuodiji save.
Mes turime kažkaip išsiveržti iš tiek daug gniaužtų. Vat šią akimirką aš nesu laisvas, groja muzika, lietus lyja lauke, visa tai kažkaip veikia mane, norėčiau vėl atsigulti į lovą ir laukti kol ateis sapnai. Aš myliu sapnus, gerai kad praeitis panaši į sapną. Sapną kurį aš pats paišau. Savo rankomis mintimis ir žvilgsniu. Man keista kad žmonės galvoja kad yra patys sau, kad niekas jų nestebi. Viskas raibuliuoja nuo kiekvieno mūsų judesio, o kiek iš tų judesių visiškai beprasmiai. Nors norint gali visur rasti prasmę, gal tokia ir yra prasmės prasmė. Kad ji visur. Norėjau pieno, bet nepakankamai kad eiti į parduotuvę, man nelabai jos patinka. Riboto pasirinkimo, ko tau gali reikėti jaustis geriau, vietos/
Norint būti specialistu, reikia pasirinkti sritį ir joje pavirsti plonesne ar storesne adata, apsibrėžti kuo mažesnę reikalingą sferą ir joje žaisti, nors jai nori gali žaisti su astronomija ar horoskopais, jei kažką atlikinėsi gerai būsi įvertintas.
Technika, be jos nei žingsnio į priekį. Net rūbai gi technika. Technikos niekas neišmano visos. Tik siauresnes ar platesnes sferas, viskas remiasi ant tų kurie kažką atliko vietoj tavęs. Gerai kad yra mobilūs telefonai, negali atsisakyti tokios rimtos prabangos. Visi turi, vienetai išmano kaip tai veikia.
Aš norėčiau išmanyti tikslą. Norėčiau žinoti savo paties prasmę, aš gi tikriausiai nekurtas tam kad junginėti laidus ir apšvietimą, arba tam kad rašyti šitą tekstą. Tikslas kažkur giliau. Nors rašymas visada populiarus. Žymėjimas kas patinka. Žymėjimas ką supratai.
Aš supratau kad dievą jie nužudė ir išdalino į begales gabalėlių ir kiekvienas iš jų yra Dievas. Tada prasidėjo kova dėl susijungimo atgal, genų inžinerija, telekomunikacijos ir tie kurie aukščiau kaip tu, ar tu matuosi jų ugį ar mašinos galingumą. Bet saulė šviečia visiems ir vėjas kedena plaukus. Kiekvienas yra savo mirties kalvis. Vakar žiūrėjau apie plastinę chirurgiją, jai turi daug pinigų tavo veidas nesikeis. Ar yra ko bijoti po to ką aš vakar padariau, tikriausiai ne. Nusibaudžiau save supratimu. Mažas šokio ritualas virto pasaulio gimimo imitacija. Šokantys daugiarankiai Indijos Dievai. Maža kelionė namo pasivaikščiojimu po atvirą kosmosą. Ar reikia dar kažko? Nebent pieno. Negarbinamos pieno davėjos Karvės. Kaip pradėti garbinti viską? Tik išvažiavus į kaimą ir savo rankomis pasistačius namus. Bet elektrą vistiek teks atsivesti bendrą. Beveik nebėra kelio viską garbinti. Arba išvažiuoti į šventyklą ir per dienas šokti saulei. Tikriausiai neiškęsčiau šokti noulatos, nors jai žinočiau kad tai mano tikslas ir prigimtis…
Elektra tai ateivis, o kaip kitaip paaiškinti kad laidai gali trenkti per nagus. Nieko nesuprantu apie elektrą tik tai tai kad ten kažkokie elektronai sustoja eilutėmis ir šokinėja pirmyn atgal. Ar jiems tai patinka? Manau ne, todėl ir trenkia jai kažkas blogai per rankas.
Kai darai kažką blogo gyvenime irgi yra saugikliai, tik kiek daug žmonių juos išsimontavę.
Aš niekaip savo negaliu išmontuoti.
Skambutis iš Šefo, reikia eiti ;]
Nežinau kodėl mane taip traukia lova ir sapnų pasaulis. Šiandien net dieną priguliau tarp darbų, vis noriu susapnuoti kažką didelio ir ilgo, prieš užmiegant svajoju apie iš dangaus nukrisiančius milijonus. Nenoriu žaisti su kompiuteriu, noriu tik puodelio kavos su pienu. Dar norėčiau daugiau pažadų kuriais galėčiau patikėti. Norėčiau patikėti kad greitai visas šou baigsis ir aktoriai nusimes kaukes, bet tikriausiai to aš nesulauksiu, vis pats bandydamas atplėšti prilipusią kaukę prie veido. Tikriausiai šiame spektaklyje pabaigos aš nesulauksiu. Vis teks iš ryto užsidengus galvą nuo šviesos keltis ir šliaužti per ją kaip vabalui. Aš pakankamai suvabalėjęs, sukirmėlėjąs ir sublusėjęs. Taip norėčiau pats nežinau ko. Pabaigos gal, titrų, reklaminės pertraukos, kavos pertraukėlės, cigarečių dūmo. Einu po velnių nusipirkti pakelį, nors gal ne, geriau nusipirkti žetoną laimės. Apvalų vienetą laimės. Tokios yra, aš ją jaučiu kai padvelkia pavasario vėjas, aš ją jaučiu kai šalia pažįstamas žmogus. Aš ją jaučiu kai gurkšnoju kavą, kai ekranas praneša apie mažus musų paspaudimų susilietimus. Viskas bus sutvarkyta kažkada ir tada šioje fermoje bus klaiku, kol yra netvarkos, tol yra kas veikti žmonių giminei ir ufo tik stebi nesikišdami. Didžiulei miestai ir mirties viskam, ir net žmogui, kultūra. Fūros tyliai suka kilometrus vežiodamos pagrinde blizgučius arba lavonus (maistą). Šiandien man nejauku darbe, o teks eiti ir dar visą sceną nunešti iš trečio aukšto. Aš taip norėčiau to skambučio iš nepažįstamo numerio kuris pasakytų: labas tu išrinktas aukštesniųjų tarybos pakilti per vieną lygį aukštyn, bet žinau kad to nebus. Lygis vienas, tik daug miestų, pastatų, aukštų, užtvėrimų ir atitvarų. Nėra ką nugalėti, nes viskas pažymėta (beveik) šėtono ženklu, ir per mus pumpuoja energiją. Ruošiam žemę aukštesnėms būtybėm, kaip šikarni kirminai. Nugalėti gali tik atsijungdamas ir pindamas keistas ritualines juostas, gerai kad aš darbe jų galiu papinti iš laidų. 2 cocks one ass, šito be technologijos pagalbos retai pamatysi gatvėje, dabar visa tai už kelių klickų. Gaila kad nėra pabaigos už kelių klickų. Suvokti visa marazmą ir priverstinai būti čia, tai tikriausiai juodžiausia dievo mintis kuri dabar gyva. Atsiprašau aš kaltas. Beveik visi kalti. Prikalti prie personalinių ekranų. Viena dieną išjungs ir juos. Išmes į gatves kaip nereikalingą turtą ir tada išliks stipriausi šaltyje. Gerai kad nedrebu, padeda vaistai. Šiaip tai norėčiau būti slieku, arba muse. Viskas paprasta ir aišku, o dabar, kur pasisuk ten keistos nesąmonės ir ritualai kurių prasmės jau daugelis nepamena (arba pati prasmė pasitraukė nuo jų). Prauskitės kiekvieną dieną, lyg būtumėt nešvarūs amžinai. O aš pasikvėpinsiu ir junginėsiu šviesas mažoje scenoje gedimino prospekto vieno namo trečiam aukšte.
Norėčiau daugiau ten nepatekti, niekada. Durnynas liūdna vieta, jau nebežinau kiek ten kartų buvau (ir nenoriu), per praeitus metus buvau berods tris kartus, tai tikrai daugk. Kas atsitinka kad ten paguldo? Kai realybė visiškai pasikeičia, tiksliau sakant pakinta mano suvokimas apie ją, tada jautiesi lyg būdamas per kietas realybei. Tau viskas aišku ir paprasta, o tu dar dievo vietininkas žemėje. Nežinau kas tiksliai atsitinka mano galvai, bet liga šlykšti, geriau jau dantį skaudėtų, tada bent pats supranti kad sergi. Tikiuosi šiemet ten nepatekti. Nors niekada nežinai kada. Sunku rašyti apie ligą. Reikia gerti ir leistis vaistus, kad mano galva lėčiau dirbtų. Mano galva kartais prikuria demonų kurių pats išsigąstu. Atrodo kad vat tuojau tuojau baigsis pasaulis taip kaip aš jį suprantu (ir aš tuo tikiu paklaikęs). Bet aš pamirštu kad nesu pagrindinis žaidėjas šioje scenoje. Stresas irgi sukelia ligą, ypač užsitęsęs be pabaigos, tokį kokį jutau paskutiniam darbe. Bet kokiam gi darbe nėra streso? apie 80 procentų žmonių kurie serga mano liga nedirba. Aš dar stengiuosi. Stengiuosi neiškristi visai, einu, bendrauju su žmonėm, juokiuosi, žiūriu į kompiuterio ekraną, kurio kartais bijau, spaudau klaviatūrą savo beprasmiais raidžių raštais. Bet aš išliksiu, aš nepasiduosiu juodai beprotybės traukai.
Kiek daug gražių žmonių gatvėje. Vakar pavasarinės saulės nušviesti man beveik visi atrodė gražūs. O esu matęs kaip visų veidai šiektiek papuvę. Veidas labai daug pasako apie žmogų, gaila nemoku jų skaityti. Gaila nemoku rašyti politinio vedamojo straipsnio. Gaila kad muzika niekada nesibaigs ir visų filmų neperžiūrėsi. Bet šviečiant saulei visada bus laiko nusišypsoti. Visada bus laiko persimesti pora žodžių su nepažįstamu veidu (dievu), bet kai aš pradedu šnekėti su nepažįstamais tada man blogai. Negalima daryti to kas nepriimtina. Negalima staiga pasakyti kad mano matymo lauke viskas virpa ir tekstūros plaukia paviršiumi. Negalima būti smarkiai kitokiu nei didžioji dauguma. Baisiausia kad aš pasikeičiu artimiesiems žmonėms, pradedu juos kitaip vertinti, darausi agresyvesnis, kas tikrai blogai. Realiai norėčiau dalies tos būsenos privalumų. Ai dar aš pradedu daugiau vaikščioti ir judėti, kažkur eiti, kažkokius neaiškius reikalus spręsti. Bet šį kartą taip nebus.
Žiauriai noriu rūkyti, pripratau visiškai, bet įtempęs valią neinu pirkti pakelio. Šefas nekelia. Vėl tas laukimas kada suskambės skambutis…
Panirti į tikėjimą, kad viskas ką darai skirta kažkam aukščiau nei žmonės. Tada negazdintų ir tuščia salė per koncertą ar spektaklį, bet reikia pinigų, reikia įtikti kitiems, kad surinkti bent kažkiek. Tikėti šio pasaulio pabaiga keista, nors šio pasaulio pabaiga ir taip parsiduoda loterijos bilietų pagalba. Kai gauni pinigus iš niekur viskas pasikeičia, tampi kietesnis ir brungesnis. Išsikovoti sau poziciją kurioje nebereikia galvoti, kad trūksta, o reikia galvoti kur dėti visus turtus. Padėti protingai sunku, nebent į keliones, nors pati didžiausia kelionė kainuoja 40lt. LSD.
Kiekvieną dieną griaužiu save, kad esu nevertas šio pasaulio, nemoku žaisti jo duodamais žaislais. Nors važiuoti mašina man patinka, patinka vairuoti, patinka klausyti muziką, net patinka save griaužti kad pažiūriu porno. Jaučiuosi kažkoks nešvarus, purvu kuris sunkiai nusiplauna. Dar vis tikiu, kad viskas eina į gerą, jei prarasčiau šitą tikėjimą ir dar patikėčiau kad po mirties juoda tamsa tikriausiai išeičiau pats. Dabar tikiu, kad kitą savaitę neturėsiu daug laiko galvoti apie tolimas nesąmones ir dirbsiu…
Nežinau ar yra vaistai kurie padėtų man atsikelti anksčiau ir mažiau miegoti. Nežinau ar dar yra tas kitas žmogus kurį kažkada jutau esantį kažkur toli bet skirtą man. Vakaras vėl ateis ir ateis naktis. Mano diena bus tyliai praslinkusi pro šalį. Dar viena pilka ir niekuo neįpatinga, nors turiu pinigų ir galėčiau pjauti.
Kompas visiškai pūliuoja, vaizdo glitčai, garso glitčai. Dar vis kenčiu. Reiktų perinstaliuoti.
Šiandien laisvės diena, tik neaišku laisvės nuo ko, dažniausiai esi priverstinai laisvas.
Negaliu rašyti atvirai, tik lyg pro šiektiek pravertas duris įleisti gaivaus lauko oro. Šiandien pagaliau nebėgu pirkti cigarečių į parduotuvę, pagaliau susikaupiau mesti tą durną įprotį. Tuo ir galiu džiaugtis. Džiaugtis galiu ateinančiu pavasariu, džiaugtis galiu namais kuriuose šilta, džiaugtis galiu draugais kurie vis dar kalba su manim. Kai pradedi galvoti kiek daug dalykų dar neša džiaugsmą, pati šypsena kyla ant veido. Saulė ryškiai nušviečia ekraną ir aš matau mažiau ryškiai, bet dar matau, dar galiu pasharinti savo terabaitus muzikos, dar galiu siųstis iš Linkomanijos. Netikiu kad Sharing is caring, greičiau helping to steal. Nusipirkau Lorano dvd orginalų, nes niekur internete nėra. Gal pasidalinti su visais? Liūdna žinoti kad kai kurie kaip ir aš siunčia dėl pačio siuntimo, o ne dėl content’o. Nors didelis interneto greitis tikrai gerai. Taigi šiandien viskas gerai! ir aš išsiveršiu tikiu, nes priemonės mane sustabdyti manęs neveikia. Vakar galvojau apie paprastą apšvietimo šou, su žmogum centre, o ne aparatu. Koks kartais mažas dj’us scenoje, kad net reikia ekranų padidinti jį. Fartstepas anyone?
http://youtu.be/fxw1HTg2lhA
Šiuolaikiniai aukojimai publikai dažnai susiduria su problema, be žymaus mesijo vardo nieko nesigaus, būtinas jis. Nors man užtektų raiderio, arba poros aparatūros parametrų. Kiekvieną dieną gaunu daug pakvietimų į renginius, dažniausiai neinu. Nežinau ką ten sutiksiu ir ką be alkoholio ten veikti. Šokti aš galiu ir namie. A – a – a ten eini nusikabinti mergą, bet ir šito verslo aš nemoku. Eičiau pamatyti šviesų ir garso šou, bet jis retai būna. Iš tų renginių į kuriuos kviečia minimumas turi apšvietėję, gal kažkiek daugiau turi Vj’ų. Gaila man kad viskas mažytėse scenose kur tereikia dviejų kolonėlių ir sūbo, poros mirksinčiu lempučių diskobolo ir viskas.
Man reikia: tikėjimo, beveik visko ką dabar turiu, draugų, mažų kelionių į tariamą suvokimą.