Laiškas Vingrybei

Kartais taip sunku išreikšti žodžiais ką nori pasakyti. Aš pagaliau pateksiu į ilgąją rutiną vardu tikrasis darbas, tikiuosi išlaikysiu, pačiam būna labai baisu kai pradeda mintys iš beprotybės grįžti, tikiuosi išlaikysiu šitą išbandymą, tikslas savo paties gūžta, tikiuosi per kelis metus bus įgyvendinta. Norėčiau pasiekti tą lygį kad galėčiau nebepergyventi dėl maisto likusiam gyvenimui (ir šildymui žiemą), tada galėčiau prisisėsti ir bandyti parašyti kažką ale svarbaus. Taip sunku visada prisiminti kad esi maža dulkelė. Nors Kartais atrodo kad žinai kažką svarbaus ką reikia išrėkti kitiems ir tikėtis kad gal jie supras. Tikriausiai jau supranta ir nėra ką rėkti, nebent tapti neišrinktu politiku ir statyti savo utopinį planą. Legalizuojam prostituciją ir lengvus narkotikus tada maudomės turistų jūroje. Kodėl taip negalima paprastai. Todėl kad baigiasi ant ėl. Arba kaip sako: you know aliens and shit. Negali suprasti piramidės viršūnės ir jos tikslo. Kažkada taip keistai pasijutau lyg dalyvaudamas globaliam lošimo sąmoksle ir pajutęs atsakomybę už tai. Bet nuo to gydo, jai esi per daug jautrus ir pradedi keistai vertinti aplinką (tiesiog vertinti, nes tai jau blogai) tau suleidžia injekciją. Kad ir kaip tai skambėtų keistai, bet čia yra aklumo ir kurtumo matrica. Aš per paskutinį kartą kai pradėjau jausti nusiplėšiau simbolinę aklojo apyrankę, dabar matau, bet kol kas nieko nedarau, bet tikiuosi kad viskas bus gerai, pirma turiu pasiruošti, bent metus būti blaivas, be alkoholio ir to kas officialiai laikoma narkotikais, po kažkurio laiko atsisakyti ir to kas laikoma vaistais smegenim ir sielai, noriu pasijausti lyg aš būčiau aš, be šalutinių priemonių. Kartais tai taip sunku, nes net užkalbinti ir glostyti tau patinkantį žmogų yra baisu be alkoholio ar narkotikų pagalbos, taip kartais noriu išgerti, gal tiesiog kad greičiau laikas eitų, gal kad pasijusti “labiau” savimi. Bet aš turiu tikslą. Šiandien galvojau apie ciklopus, jei iš labai arti žiūri į veidrodį atrodo kad pats tu esi vienaakis. Kada žmogus pagaliau praregės? O kol kas turi sukti ratuką už tai gauti dovanėlių ir būti patenkintas, nes nepatenkintų niekam nereikia, gerai kad yra juokas. Gal kaip kiaules skerdžia jos juokiasi? Nes nesupranta to pirmą kartą jaučiamo spektaklio, aš pats dabar jaučiuosi lyg gyvendamas teatre, niekas gi neprisipažins kad yra teatro aktorius kai teatre yra kitas teatras kurio aktorius priimta laikyti teatro aktoriais. Matrioška, viskas kartojasi ir persipina kad būtų sunkiau atsekti giją apie tai. O gal gijos ir nėra todėl jinai supinta ati su savim kad jos atrodytų daugiau, gal męs patys ją sukūrėm. Aš vis prisimenu savo kurtą begalybės meditaciją: prisimink visus žmones, prisimink draugus, draugų draugus, pažystamus, tuos su kuriais prasilenkiai gatvėje, prisimink jų draugus, jų tėvus ir jų vaikus, prisimink jų prosenelius, prisimink beždžiones, prisimink muses ir kiaules, suprask kad tau teks pabūti kiekvieno iš jų vietoje ir pergyventi gyvenimą jo akimis ir suprasti visus jo sprendimus, visus musės pakilimus ir nusileidimus, prisimink žvaigždes, prisimink dulkes ir grumstus ant žemės, prisimink akmenis ir žinok kad tau teks pabūti kiekvieno iš jų vietoje. Tau teks pabūti kiekviena dalele. Pagalvok kiek dalelių dabar gali valdyti, argi tu ne dievas? Ar tiesiog nori vis daugiau  , nes tau niekada neužtenka? Gali valdyti vis daugiau tik per darbą, bet tas valdymas tik įsivaizduojamas, tau tiesiog paklūsta daugiau daiktų ir žmonių nes tavim labiau pasitiki, kad tu kuri kažką svarbaus, bet jie gali nusisukti nuo tavęs per vieną akimirką, tave galima surišti ir paversti viską stebinčiu akmeniu kuris laukia savo sudūlėjimo. Galimybės ribotos tik taisyklėmis kuriomis tiki ir tiki kiti, jai nustojos visi tikėti kad saulė nesisuka aplink žemė jinai ir nesisuks. Ar dėžėje esanti katė gyva ar ne gali patikrinti tik žinodamas ką laikai gyva ir mokėdamas atidaryti dėžę. Ar kompiuterio screensaveris sapnuoja sapnus, kol kas atsakyti per daug keblu. Ar tu viską darai gerai gali atsakyti tik tu pats ir tavo galvoje esantis teisėjas ir keli liudytojai (liudytojai tai išpažinėjai?).

Dar viena diena eina tolyn, kinų vaikai dirba darbus už kuriuos kažkiek gauna, bet tai mums nesvarbu, nes mūsų dėmesys kaustytas ties mumis pačiais ir mūsų pačių atspindžiais ekrane. Nueik pažiūrėk iš labai arti į veidrodį, pabandyk taip žiūrėti bent minutę, ar tu pats sau neįdomus(mi) ir nori kitų atspindžių. Viskas bus gerai kai nebematysi savo paties atvaizdo veidrodyje. Ar toks tikslas? Tik tak slas, kas? per šakas. ŠakAš. Veidas dieVas <—_—–|

 

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon