Negalima

Negalima savęs palikti be tikslo, pasidaryti tik pojučių medžiotoju. Jaučiuosi tikrai ne kaip, ir žinau, kad kaltas aš pats. Turiu dvi savaites atsistatyti prieš naują etapą. Bijau savęs. Nors dabar esu labai arti kitų, beveik įsileidęs juos į savo vidų, tokia sekso stadija, kad net nori kažkur slėptis, nes per aštru, būti visiškai beprasmišku. Beveik suprantu, kodėl mane padėjo į šitą žaidimą. Kad išmokčiau būti vienas. Pasirūpinti savyje, ir nuveikti kažką kuo galėtum pasigirti. Ir žinoma, kad pasistengčiau jį padaryti geresniu 9ilgesniu)

Bijau prieiti prie merginų ir pasiūlyti joms kažką. Ko jos nori. Pašokti joms gaiduko šokį. Gal eime su manimi? Butas centre ir ko tavo širdis geidžia šiam vakarui. Ne visos nori. Kaip ir aš ne su visom norėčiau.

Labas? Gal LSD>? Gal alaus? Gal dektinės>? Gal sekso? Gal žolės? Gal saulėlydžio?

Gal visiškos tylos ir buvimo augalu ar akmeniu.

Norėčiau narkotiko kuris sunaikintų mano atmintį. Išnykti. Arba pasiekti tokį drąsos ir sąmoningumo lygį, kad aplinka nebūtų svarbi ir aš jos nebijočiau. Nenoriu bijoti. Baimė kausto, norisi slėptis ir nebebūti, nes buvimas tampa kančia. Norėčiau išmokti bijoti tik tada kai tikrai to reikia ;]

Nuolat save linksminti ir ieškoti kažko naujo arba patikrinto seno, kai kurie dalykai senesni nei kultūra. Alkoholis, seksas. Buvimas minioje. Ateina iš kažkokios praeities. Praeitis nuolat kinta. Ją keičia ateitis. Tik taip galvoti nemadinga, kaip ir nemadinga būti per daug atviru, nemeluoti, nenorėti pinigų (jų visa aplinka verčia norėti). Jei legalizuotų narkotikus iš visuomenės iškristų gana daug jos sraigtelių kareivėlių. Būtų blogai, jau dabar aišku kad greitai nebebus, kam išlaikyti senukus.