Snaudžiu

Vakar visą dieną prasnaudžiau, nenorėjau nieko, tik karts nuo karto cigaretės ir atsigerti. Patekau į miego spąstus, reikia išsilaisvinti iš jų. Vėl noriu tik ramybės ir nieko daugiau, sapnavau kad pasidalinu į dvi dalis: geresnę ir blogesnę, keista buvo matyti save iš šalies. Norėčiau sustingti porai dienų ir nieko neveikti tik medituoti tuštumą ir besibaigiantį rudenį, šiandien labai gražus dangus, bent tas gabaliukas kurį matau pro ofiso langą. Pavargstu nieko neveikti, bet norėčiau visą gyvenimą telaukti pažadėtojo ir tvirtai tikėti kad jis ateis. Tikėjimas didžiausia jėga. Aš nenorėčiau likti be jo, kaip kartais atsitinka vidurį nakties pabudus iš košmaro ir sunkiai kvėpuojant, bet realybė grįžta, kiek dar kartų man reikės pamatyti stebuklus, kad pradėti smulkiai ir aiškiai pasakoti apie juos neprimenant, kad tai keista ir galų gale tikriausiai tik mano realybės atspindžiai. Norėčiau priminti, kad viskas bus prisiminta ir užfiksuota, dabar padeda gyventi daugeliui tai, kad kažkas atseit pamirštama, pats gi neprisimeni ką veikei tiksliai prieš pusę metų. Ateina užloginta karta, kuri nuo gimimo bus fiksuojama tam, kad ją suprastų elektra, pajungti prie kanalų ir prie portalų, kiekvienam paduotas sekimo prietaisas į rankas, bandoma suvokti kaip perduodama informacija apie tikėjimą, kad sienos vis dar realios ir per jas negalima peržengti, pabandyk peržengti per tau sudėliotas ribas, patikėti kad viskas sukurta tik tau, ir kad pats žaidei ir žaidei šitą žaidimą pats su savimi kol pamiršai, kad esi čia beveik vienas su ateiviais, prikūrei žaislų, draugų, priešų visokių keistų žinių ir kitų dėmesio atitraukimo būdų kad negalvotum apie tave nuolat stebinčias akis. Saulė yra Dievas, kad ir kaip męs ją norėtume suvesti į termobranduolinių reakcijų maitinamą vandenilio rutulį, męs galų gale net rutulio pilnai suprasti negalime. Paaiškink man sapnus, paaiškink debesis, paaiškink pienių pūkus, nesustok aiškink ir meilę ir mintis apie demonus, negalvok kad viskas valdoma kompiuterio clicku nors jau dabar yra Tų kurie tai Gali. Kada pradėsi prisiminti nykstančius laukus ir vienišus vaikus beverkenčius draugų. Neaprūpinsi visų, visų nepagailėsi, tai gal net neverta pradėt, nedėti nieko ant svarstyklių, nors kažkada žmonės padėjo piramides kad užfiksuotų žvaigždžių tėkmę. Tiki kad nedingsi amžinam? nes tikėjimas kad dingsi viena didžiausių maldų chaosui, tu gi judini nesuskaičiuojamą didį tau pavaldžių dalelių, nuolat dulki dulkėm ir geri vandenį, dirbi kaip robotas tik tam kad pamiršti tai, kad gali toli toli išskristi vienas, atsisakęs patikėti kad viskas ką matai ir yra viskas, išmokti matyti per sienas, tikėti kad pats su savimi telefonu kalbi, ar tu gali bent sekundei sustoti ir apmąstyti kam čia esi? tas klausimas beprasmis tol kol nesuteiki atsakymo jam. Kodėl dauguma pasirenka atsakymą: kad kaupti, tam kad būti aukščiau už kitus. Kur tu ketini pakilti? Ką tu ketini pasiekti, turi gi laikytis taisyklių kitaip būsi išmestas už žaidimo ribų į kitą žaidimą kurio ribos jau neaiškios ir ne taip jau jame ir gilu. Aš kartais teku kaip vanduo, kartais kylu kaip dūmas, kartais išsilieju tekstu, bet visada turiu tikslą, bent akimirką būti visiškai ramiu, taip norėčiau atsiprašyti už tuos kartus kaip naikinau pasaulį iš pagrindų, už tuos kartus kaip savo vidinių demonų nebeatskyriau nuo tų kurie aplink mane. Aš norėčiau išplaukti pavėjui į eksperimentą kuris ieškotų beprotybės šaknų, kai pradedi galvoti apie smurtą pats pradedi žaloti save, kiek daug autorefleksijos aplinkui esančiuose daiktuose. Tik dar internete nerandu savo veidrodžio tikslaus, tik visokius iškreiptus. Kada baigsis malda… kada išauš naujas rytas, kada vėl paukščiai senesni už mane nuo medžių pakils, kada katinas perbėgs per gatvę ir kanarėlė namie sučirks, kada užteks tik vandens iš krano, ir jis bus beprotiškai skanus, kada trinti nieko iš savo gyvenimo nebenorėsi, tiesiog visą knygą apverst, kada turėsi laiko stebėti ir vertinti kitus, man taip sunku jaustis daugiau ir geriau nei kiti, aš niekaip negaliu pamiršti apleistų laukų prie jos namų, negaliu nustoti gailėtis savo veiksmų nesenų, kiek daug visko gali nutikti kai nieko nelieka šalia, bet kaip gera jaustis ne vienam šitam atspindžių kambarį….