Month: September 2021

  • Nemigos stebuklas

    Man kartais atsistatyti iš sunkių nemalonių būsenų labai padeda priverstinis nemiegojimas kuo ilgiau. Vakar užmigau tik link 7 ryto, atsikėliau 11 ir diena davė man savo stebuklą, atlikau senai atidėliojamą užduotį – nuvaryti pažiūrėti kas kompui mano rinktam nutiko, nuvažiavau, matau kad kažkas blogai su cpu, teko išvežti į garantinį. Nusikirpau, nupirkau ko norėjo močiutė, perklausiau dar vieną Pelevino knygos dalį – vėl tikrai labai stipri, taip virtuoziškai aprašyto sekso nesu skaitęs. Padėliojau ir kortas, prasilaužiu pro tą negalėjimą pralaimėti, galiu pagaliau džiaugtis žaidimu. Šiandien irgi manau ilgai tempsiu į naktį, vis tiek ryt visiškai jokių planų. Sukasi visai neblogas youtube music playlistas, net aphex twin užgrojo. Ramu, kažkiek net tikiu, kad praleisiu šį rudenį neišprotėjęs, bet bijau su tokiom svajonėm. Reikia prisižiūrėti, šeštadienį vėl turėčiau susileisti injekciją, šiandien berods gerai jaustis padėjo ir depakinas, nuotaika buvo stabiliai gera. Geriau jau jį gerti kasdien, nei po to jau suimtam nevaikiško nerimo laužtis 1/4 xanaxo.

    Viskas kartu darosi neskanu, šiandien nenorėjau nei alaus nei marichuanos, buvo galimybė, bet aš labiau norėjau namo nei linksmintis girtomis paranojos bangomis. Namie šalta, mano mažiuką kambarį tai prišildo kompiuteris, kitur tikrai vėsu. Dar atjungė karštą vandenį jau virš paros, kažkokia avarija ir jos net netvarko. Dabar suprantu tą ilfo ir petrovo paaiškinimą, kad usa nėra nei centro komiteto nei laikraščio tiesa – nėra tiesiog kam skūstis. Pas mus tas pats jau. Kitimas greitai duos pasijausti visokiom keistom variacijom. Kylančiom kainom, saugumo nebuvimu, didėjančių sielos ligonių kiekiu. Kiek nedaug reikia, šiandien su mm kaip tik vienas kitam sakėm: reikia pasitenkinti mažu (citata iš literatūros klasikos, Marti berods). Kova tarp tavo suvokimo – viskas puiku/viskas baisu 😨 priklauso nuo taško, ištaško A, ištaško B – čia jau meta baikė apie narkotikus. Pasakojo Svjns kad pažįstamas jo gatvėje rado pačio puikiausio kokaino maišelį, antakalnyje šalia rimi. Kažkas gerai gyvena – gydosi senovinėm priemonėm – patvirtintom, tik labai brangiom. Aš nejuokauju – jei kokainas geras, be pagardų tai vienas labiausiai psichiką į vietą atstatančių dalykų, kitą dieną pabundi tiesiog geriau besijausdamas, amfetaminas atvirkščiai – gali tikrai greitai palikti save be proto. Ir amfetamino nemiga bloga 🤮 tuščias narkotikas jei nėra užpildimo kažkuo papildomu, o kokainas kad ir tuščią laiko leidimą, plepėjimą, socializavimąsi padaro kažkuo geresniu. Dar žinoma yra mdma – geriausia tema norint išsunkti iš savo galvos meilės, geriausias seksas 👀, beveik religinė patirtis kai smegenys atiduoda savo gerumo chemikalus. Labai retai vartojant žolė irgi nuostabus įrankis patekti į kitus kažkiek matmenis, tik reikia atprasti ten būt, nes thc nuhakina reward mechanizmus galvos, bent aš negaliu vartoti to, nes labai greitai dozė kyla iki 1g per 1 dieną ir psichiatrinės durys veriasi vis plačiau. Alkoholis irgi vartojamas kaip soc ryšio nugludinimo priedas tikrai geras, bet ne vienam namie siurbti keturis alaus 🍻. Nors keli buteliukai atsipalaidavimui tikrai padeda, bet kai turiu ne vieną draugą alkoholiką, vienus geriau su tuo bendradarbiaujančius, kitus prasčiau, tikrai galima sakyti nereiktų kasdien gerti jokiu būdu – ir piniginio resurso išsinaudoja ir bendrai visi blogi dalykai dažnai prasideda nuo alko. Grybai – fantastiška tema, aštrina iki nušvitimo aplinką, nors realiai ir žolė yra keičianti aplinką, su grybais yra ir vizualus poveikis. Daugiau kaip ir aš nelabai susidūręs tik su: prakeikta neištyrinėta chemija, kuria stiprina ir kokainą ir žolę ir mdma ir grybukus jei jie kokiam šokolade ar kažkaip. Tai yra peilis 🔪 jei psichika silpna tai vienas greičiausių būdų patekti in psichiatrinę, žinoma ir parkopano gali penkias užsimesti iškarto su stipria arbata ir lysti į nemigą iki psichozės, bet parkopanas kitokia tema, čia tie kurie nevartoję major tranqulizers, antipsichotinių vaistų retai supranta, nes tripas yra tik jis be vizualo ir net be žolės kitokio jutimosi, jis tiesiog arba visiškai nuostabus – arba klaikiai baisus 😨 kad kartoti po to nesinori. Kaip žinia tik blogas tripas ir gydo, bet jei nuo jo gydytis reikia psichiatrinėje tai kaip tada? Išgijęs aš jau pilnai kai buvęs ten gal 20 kartų? Vis kažką naujo suvoki, vis išmoksti naują pamoką, o ji paprasta – jei gali apsieiti be alko narko, geriau ir apsieik, jei yra ant tiek blogai kad reikia smūgio į suvokimą, tada gali padėti ir prisigėrimas iki vėmimo, čia kaip žinia ir dmt ajuaskoje poveikis toks – ten išvemi visą blogį, o rūkomo dmt poveikis toks, kad niekas nenori kartoti 🔄, yra čia bloge aprašytas dmt 

    Kaip nustoti mindžikuoti ir imt veikt? Tiesiog – vieną dieną gauni signalą kad reikia, kad reikia daryti, reikia judėti. Tuo pačiu suvokti kultūros beprasmiškumą, tada gali daryti magiją su suvokimu. Kažkada rašiau tą mintinį begalybės eksperimentą – pagalvok kad tau teks pabūti kiekvieno žemės žmogaus vietoje, buvusio ir būsimo, ir gyvūno ir augalo ir taip per visą visatą (jei ten kažkas yra). Tikėti kažkuo aukštesniu būtiną, nenoriu čia vaidinti new age guru: mintis paprasta – suprasi viską, ir pamirši, kad vėl galėtum žaisti realybėje, dvi ribos yra prieš atsirandant ir išnykstant, paslaptis tam kad tau susuktų galvą 🧕 ir tu pasiduotum kelionei. Lik su mumis. Kelionė nuostabi, jei galvoji apie savižudybę prisimink kad tai ko reikia gali paduoti ir nepažįstamo ranka 🤚 nors niekas nežino, gal kaip tik išeiti kai per sunku tvirtumo bruožas? Nors man atrodo, kad LT kad ir magiškas, bet ne stiprus kraštas. Tai aiškiai matosi iš to kaip elgiamasi su silpnesniais. Gal kažkada ir išsiveršim iš amžių prakeikimų, bet dabar esmė šitas momentas ir jis bent man – pakylėtas ir vertas visų buvusių kančių, už šią akimirką atiduočiau viską ir pateisinčiau blogą toną egzistuoti, kai galima būtų būti nebūtyje. Niekada nesupratau tos grupės žmonių kurie mėgsta nuleidžiančius narkotikus tokius kaip heroinas, man net xnx nepatinka, jau nešneku apie kitus. Bet yra gi du pradai? ir tu besisukantis gyvenimo karuselėje, tam kad būtų aštriau, giliau, tiksliau. Reikia būt savimi – visi kiti gi jau ir taip užimti.

  • Sapnų riba

    https://music.youtube.com/watch?v=A2zKARkpDW4

    Ruduo ankstyvas, aš mieguistas 😴. Dienos neramios, tekančios purslais. Kasdien norisi daugiau jausti, kažką papasakoti, kažką išklausyt. Nueinu pas draugus, bet nesijaučiu ten savo vietoje, kažkiek pabūnu ir bėgu. Kur bėgu pats nežinau. Atrodo viskas vietoje, viską turiu, bet vis tiek neramus būnu nuo ryto, kažko noriu, pats nesuprantu iki galo ko. Gal galutinio suvokimo, kad plano nėra, negali ir būti. Internete kapoju kaip balandis po puslapius ir automatinius laiškus ✉ , atrodo galiu ten surasti dar gabaliuką jaunystės ir atsipalaidavimo. Deja, kur link slinkti keistais laikais nežinau 🤷‍♂️ viskas taip sumalta, kad net keista, jog dar yra kažkoks bendras naratyvas, istorija. Negali žiūrėti žinių, nes tas esamumo beprotiškumas kelia beveik fizišką nepatogumą. Nuslysti į istorijas 📖, nebandyt kontroliuot, nebandyt suprasti.

    Ką aš galiu veikti? Kad jaustis reikalingesniu pačiam sau… vėl reiktų kasdien paserviruoti kadrą aplinkos kad ir sau, apdirbti, išprievartauti vizualiai ir ramiai padėti į archyvą. Galiu daugiau žaisti, galiu daugiau skaityti, klausyti 👂 rinktis kitokio suvokimo taškus, senais, pasitvirtinusiais metodais . Nustoti vaikytis šešėlius, tiesiog džiaugtis kelione.

    Aplinka tvirta, gyvenimas stovi vietoje. Kasdien noras dar labiau prabusti, atrodo užšalęs suvokimas, ties kažkokiais praeities įvykiais. Praleidžiamas laikas veltui. Tikslas būti ir gerti į save jausmus, aplinkos smulkių detalių mozaiką.

    Norisi vilnyti su muzika gilyn į naktį 🌃 paliekant nerimą už borto. Padėliojau kortas, niekaip dar neišmokęs pralošti ir džiaugtis pačiu žaidimu. Skambino draugas prašė paskolinti pinigų 💵 bet ir pats išsileidęs, nors pirkti be maisto ir rūkalų nesugalvoju ką, kartais alaus 🍻. Kol yra noras prisidaužti, tol ne viskas tvarkoje, tol neišmokęs savęs džiuginti smulkiais dienų malonumais ir savo paties veiklomis. Kažkada sulūšiu, tik noriu pratempti ilgiau iki teisių atgavimo, liko kokie trys mėnesiai. Ruduo duoda jausti apie save 🕺, neramus laukimas tamsesnio metų laiko ir šaltumo ir karantino.

    Kodėl reikia sau įteiginėti kažką veikti, dėmesys visiškai bėgiojantis ir nesikoncentruojantis. Palikti seną save, išsinerti iš odos nepatogumo ir lūkesčių. Tiesiog būti žavintis dienomis ir visu pasaulio ansambliu kuris tik ir nori tave prigauti ir pasodinti ant ko nors kitiems naudingo. Užsisakiau dar vieną foto programą kuri išeis žiemą, muzikos beveik nebeperku, ir taip ne viskas kas pirkta perklausyta. Namie ramu, mčt vis vaizduoja mirinėjančią, nemalonu, bet gerai kad dar bent kažkiek vaiskaus proto, pati jau kartais neprisimeną ko prašė ir ar prašė. Reikia tikėti keistais ženklais aplinkui, nusileidimu iš būsenos sunku ir įtempta, į būseną lengva ir pakilu. Žinau ką darau blogai, žinau kad galiu dar turėti šansą pasikeist. Gal kažkaip užkrauti dieną veiklomis, kad mažiau nerimaut ir galvoti apie nesuvokiamą ir nepaišyti galvoje scenarijų, palikti viską savistovai, savieigai.

    Greitai 🔜 ir gimtadienis 🎂nelaukiu jo, tikriausiai nešvesiu, kai FB nenurodytas jis, tai nesulauksiu ir daug sveikinimų tuo labiau dovanų. Pačios dienos kaip dovanos, sunkiasi iš ateities 🔮, niekas nesustabdys naujumo. Progresas viską numes į šiukšlyną. Dabar vaizdo korta 800€ po kokių penkių metų gal tik pora šimtų, arba kaip tik kitimas nepatenkina visų ir civilizacija ima lėtai byrėti. Dabar yra šansas dar atsiimti ateitį iš turtingų dėdžių į savo rankas 🤚. Sustoti negalima, reikia kovoti. Už nepriklausomą internetą, už kokybiškesnę ateitį, už tampresnę bendruomenę, už silpnesnius. Kaip bebūtų keista, kova vyksta atsijungiant nuo vartojimo, soc srautų sekimo populiariausiose platformose atsisakymo, bėgimo paskui madą beprasmiškumo suvokimo. Reikia tapti gražiu sau iš vidaus, tada ir pasaulis dovanos savo dovanas 📦. Niekada netikėjau, kad turėsiu tiek daug, dabar nevertinu to. Pamirštu vakarais padėkoti už gausybę galimybių. Eina iš proto kas kaip gali, serganti pati sistema, kasdien pasaulį kratydama naujais fintais. Ar tai šildymo kainos kilimas 60%, ar krypto valiutų svyravimai, ar nesibaigianti pandemija, elektronikos čipų trūkumas, karai, badas, klimato kerštai. Viskas dar ir dar kartą rodo 👉 galutinis taškas čia ir dabar, magiškai traukiamas ateities kaip noragas ir verčiantis realybės tvirtumą vis kitokiais jos dirvos sluoksniais, kad nustebinti stebėtoją ir parodyt jam – vat kiek šansų kiekvieną akimirką tapti laimingu. Norėti reikia kuo mažiau, nes besiklausanti norų realybė juos įvykdys, tik savaip, su pilnu paketu.

    Kada pagaliau bus lėčiau, giliau, tiksliau, kada pagaliau bus priemonės nuo psichikos ligų. Man kaip kenčiančiam nuo jų, apkrautam magiškom piliulėm 💊 farmacijos biznio norisi galimybės būti ramiai, nebijant patekti į vasaros gatvės gniaužtus. Likučiai sveiko proto pasakoja, kad noriu per daug, ir taip jau nugyvenau už kelis ir turiu visą laisvą laiką, kasmėnesinę piniginę injekciją, kažkiek santaupų, priemonių užsidirbti daugiau, jei tik tam skirta bus mano laiko. Aš galiu būti vartotinas, laukiantis, atsarginis, pakaitinis. Gera kai kažkas paprašo pagalbos, tik kažkodėl nenoriu kartais niekur judėti iš patogios komfortiškumo pozicijos. Komfortiškai neramu – gali nerimauti šiltuose namuose, su pilnu šaldytuvu, šniūru į internetą, resursu pinigų. Niekas negelbėja nuo suvokimo, kaip greitai viskas gali pasikeisti, kelios klaidos ir tu vėl 🚩magiškame kitame matmenyje, bėga adrenalinas, tu nežinai ką daryti, kad parsirasti atgal į priimtiną tau pasaulį. Stebuklingas ukolas, kelios savaitės, vėl realybėje, tik smulkios detalės keičiasi.

    Nemigos terapija, muzika 🎶 teikianti savo nušlifuotą malonumą, dar kartą suprasta, kad turiu viską gerai leisti laiką, jei atsijungti nuo mėtymosi internete, jau nieko labai gero ten ir nebelieka, viskas bent kiek vartotina ir taip prasimuš iki tavo sąmonės. Prisiminti – kultūra nėra tavo draugas. Pasislėpti nuo madingų serialų ir filmų. Vaizdai nešantys savyje minimalią žinią kovoja bekraštėje erdvėje vienas su kitu. Nušlifuota AI tau pateikiama peno akim kokybė ir grūdėtumas. Reikia tiesiog nustoti būti praeityje ar ateityje, įsimylėti esamą momentą su arbata 🍵 ir natomis naujomis ar senomis. Atleisti sau, būti tvirtam prieš kasdieninius smulkius nepatogumus. Reikia tikėti:

    “You can’t connect the dots looking forward; you can only connect them looking backward. So you have to trust that the dots will somehow connect in your future. You have to trust in something – your gut, destiny, life, karma, whatever.” ~ Steve Jobs

    o kad taškai susijungia žinau, baisiausia kai jie susijungia klaidingai. 

  • Kasdien artėt

    Kasdien artėt

    Miego daug ir be vaistų ⚕ . Šiandien susileidau cisordinolio injekciją, atrodo kad ne dvi savaitės praėjo, o mėnesis. Lėtai tikint nesuvokiamu, antra Pelevino romano dalis irgi labai stipri.

    Atrodo viskas taip paprasta, gyvenimo žaidimas. Tas jutimasis, kad kontroliuoji realybės tėkmę toks keistas. Kartais geras, kartais labai blogas ir bauginantis. Mintinės haliucinacijos, realybė taki, realybės taksi. Tempia per lėtą ⛛ susitaikymą su savo likimu. Nesuvokiama dabartis, laukianti iš tavęs įvesties. Pasakojanti tau pačią asmeniškiausią istoriją. Geras filmas, jei ir tu geras sau. Leisti būti. Leisti kitiems būti, neleisti užsižaist idėjomis apie tuštumą. Tiek gero buvo, o kiek dar jo bus. Laukia knygos, laukia muzika, laukia žmonės tavo buvimo kartu. O aš noriu čiurlenti per realybę ramiai, jau nieko nebegeidžiant. Viskas yra čia, šitame momente.

    Sodo vakaras

    Dienos pabaigą gardinu stipria arbata ir papildomu parkopanu, jaučiasi bendravimo trūkumas, keistas vienišas būvis su šeima. Traukti tolyn į naktį, galiu gardžiuotis Pelevinu, galiu per ausis leisti dub techno. Lieka tiek daug nepadaryto, neaprašyto, nenufotografuoto. Tikslumas. Dainuoja we are all becoming zombies only it’s happening very slow.

    Likti žmogumi, likti laisvu, bendras naratyvas nyksta. Nyksta suvokimas, kad gali būti ir kitaip. Šokiai ir muzika, kai aplink viskas byra. Tiesioginiai smūgiai į sąmonę – ir vis tiek atsigauni, atsistoji, susikalibruoji ir eini toliau 🔛 

    Man visada buvo įdomu kas slepiasi vos vos už suvokimo. Tie nepakartojami pojūčiai, nuaštrintas protas susilieja su aplinka ir virsta mitu. Atskirų individų kaip ir nelieka, lieki tu ir kiti tu, viskas nebesvarbu. Ir visa tai slepiasi labai netoli. Nereikia čia suvokiančių kitaip, tam ir badausi save injekcijom kas dvi savaites, kad tik nepradėti jaustis dievu. Kai išprotėji tampi našta kitiems, nors dabar pats suvokiu, kad eksperimentai su savim kartais blogai baigias, ir dabar per kelias parkopano tabletes nuo kontroliuojamo tripo kažkur.

    Organizme įtampa, ketvirtadalis xanaxo ją gerai nuima. Suvokti KĄ??? Pajusti akimirkoje begalybę, laukti šanso patekti į pakylėtas būsenas ir jų bijoti. Bijoti būtina. Pagarbiai išlaikyti atstumą iki nušlifuotai poliruoto subėgimo pilnai į save. Paduota ir pakeliantys ir nuleidžiantys vaistai. Aš išprotėjęs žmogus, tik moku prisitaikyti prie priverstinės kitų psichozės. Kalba užkrėsta, tam kad nutylėti.

    Kiti realiai tave supranta geriau nei tu pats, jei tik atsitraukia nuo savo problemų. Tūkstančiais atvaizdų žaidžiantis dievas, palikęs šansą būti kuo nori. Gali sau leisti būti atsitraukus nuo beprotybės realybėje, kartais pro mano suvokimo blokus prasimuša gili žeidžianti informacija, nugirsti pokalbius ir darosi neskanu, kaip kiti eina iš proto dėl patirčių. Patirtis mane persekioja, vis primindama kad aš ne viską atlaikau ir tada reikia išvažiuoti į ligoninę atsigauti. Kai esi arti beprotybės, net paukščiai arčiau tave prisileidžia. Pakilti iki būsenos skrendu ir nenukristi, taip tai sunku. Sunkiausia kai reikia save tupdyti per prievartą, tabletė kuri sveiką žmogų atjungtų keliom dienom, tavęs net neveikia. Kitaip susidėstę jau neuroniniai tinklai galvoje. Viskas tik tam kad prisimintum ir pamirštum didžią paslaptį, neįkalbinamą.

  • Magiškos dulkės

    Vėl sode, miegojau neramiai, dieną nusnūdau ir dabar galvoju apie realybės keistą dramą. Gali nusipirkti medžiagų kurios pakeis realybę, trumpesniam ar ilgesniam laikui. Negaliu sau to leisti, kaip tik noriu tvirtos realybės, suprantamos, apčiuopiamos, tvarios, esančios čia šalia. Dienos be jokių užduočių, turiu jas pats sau susigalvoti. Mieste festivaliai, muzika, o aš būsiu sode, netraukia šurmulys, norisi kažko, kas jaustųsi svarbu.

    Geras oras, giliai kvėpuojantis ruduo. Visos pasaulio žinių transliuojamos bėdos kažkur toli, reikia leisti sau atostogaut nuo nerimo. Socialinių tinklų srauto sukimas baigia atsibosti, vis mažiau ten randasi kažko verto dėmesio ⚠. Didžiulis sąrašas 📃 ką galiu išbandyti pasileisti ant kompiuterių:

    https://github.com/awesome-selfhosted/awesome-selfhosted

    Sukasi dub techno, kaip visada geras ritmas galvoti ir nepretenzingas

    Lėtai tikėti savo sveikimu nuo priklausomybės, išsivaduoti nuo užgaidų nusidaužt ir kitaip jaustis. Net dabar galvoje kirba planai kaip pavartoti – blogai, bet toks tas blaivumo kelias. Kartojasi žodžiai, kartojasi situacijos, tik metų laikų kaita primena kad jau nebe jaunas ir viskas pasiekiama ir lengviau ir sunkiau.

    Norisi sau leisti būti be įtampos ⚡ skaityti, klausyti, rašyti, instaliuoti, konfigūruoti, mokytis, lipti aukščiau 👆. Kasdien jaučiasi blokas, blokas daryti, blokas panirti giliau. Kažkokio stebuklingo būdo nėra, viskas per prakaitą, kančią, ir negaliu. Reikia kažkada pradėti? Viskas taip nučiulptai vienoda, puola dežavu. Atrodo buvau, dariau, jutau ir dabar tik kaip keleivis pro vagono langą stebiu šią kelionę.

    Labai džiaugiuosi nauju Pelevino romanu pagaliau. Perklausiau pirmą dalį – tikrai stipri.

    https://www.litres.ru/viktor-pelevin/transhumanism-inc-audio/

    Jau vakaras 🌃 giliai viduje penktadieninis noras nusiplėšti, bet sodas atstumo galia patraukia nuo pagundų. Gera būti gamtoje su interneto ryšiu, kai visas pasaulio džiugus beprotnamis už kelių paspaudimų.

  • Kas belieka?

    Kas belieka?

    Leidau sau nuplyšti ir pabepročiaut, šiandien žinoma gailiuosi, gaila ir pinigų, gaila kažkiek ir sveikatos. Bet jaučiuosi sukauptas šiandien, toks vaiskesnis protas ir žvilgsnis, bet tas blokas kažką veikti išlieka, nei žaist galiu, nei knygų skaityt. Neramiai stebiu internetą ir sukasi muzika iš pbb. Daug kavos ir arbatos, paskaninta xanaxu kad būt ramiau. Norisi kažko, tik jau pats nebesuprantu ko, ar tai vaizdo kortos, ar tai pasivažinėjimo dviračiu. Ar bendrai pasivaikščiojimo ramiai fotografuojant detales. Reikia sau leist būt ir džiaugtis laisvu laiku. Reikia neužsisėdėti, neužsigulėti, neapkerpėti. Kur link pučia realybės vėjas 💨 kartais būti skaudu ir baugu, reikia injekcijos cisordinolio, kad prilaikyti vėjais lakstančią galvą. Norisi būt stipriai, kažkaip tikėti, kad gali, kad dar ne pabaiga kelionės, laukia dar kažkas gero ir gražaus. Alkoholis taip greitai priartina sprendimus dėl kurių po to gailiesi, načert tą velnio skystuką ar tai alus ar vynas 🍷.

    Šiandiena mane moko būti ramiai, nieko nesitikint, nieko nekontroliuojant, tekant per dieną be lūkesčių. Kažkas viduje kitaip, kažkaip ryškiau, kažkur smarkiau, o aš sau namie, niekur nenoriu, nors turbūt reiktų judėti.

    _________________________________

    Internetas kuo toliau tuo tuštesnis ir neįdomesnis, net įdomią sąmokslo teoriją apie tai radau:

    https://www.theatlantic.com/technology/archive/2021/08/dead-internet-theory-wrong-but-feels-true/619937/

    Kažkas paslėpta algoritmų, kažkokia agenda visur jaučias. Sukti srautą daug nuobodžiau nei būdavo seniau. Čia gal aš jau sustabarėjęs ir nebejautrus.

    Šiandien beveik visą dieną pramiegojau, nieko nenorėjau tik pasislėpti. Lankė labai nemalonūs sapnai ir miegas neatgaivino ir jėgų nesuteikė. Dabar vėl bandau gerti kavos, lyg tai galėtų padėti. Neklausau net muzikos, atsibodo. Kasdien neprisiverčiu net padaryti po nuotrauką.

    Man liūdna ir neramu, norisi kažką perduoti kitiems, kažką jausto ir suprasto, sunkiai įkalbinamo. Šiandienos mano prasmė tiesiog būti, labai bijau rudeniškai išprotėti, bijau to gilaus baugaus jutimo. Gal todėl ir slepiuosi miege. Aplink klega ir bėga gyvenimas, atrodo pro šalį, atrodo aš jau už užribio, negyvu žvilgsniu stebiu realybės tirą. Paribėse keisti atsakymai, visi išprotėję lekia kiek kas gali. Tokia įtempta realybė kaip voro voratinklis, kibi, tvirta.

    Palikti facebooką, nesukti twitterio, gal pasilikti tik mastodon visiškai keistą srautą, kur dar jaučiasi natūralumo, ne algoritmų nučiulptų postų kurie tave veiktų. Realiai man sunku būti ir jaustis tikru, atrodo kažkur paraštėse, kaip Kafkos vabalas sau lendu į kiautą. Leisk man kvėpuot giliai ir džiaugtis diena kiekviena. Paliki nerimą kažkur šalia, džiaukis ir kurk, visas laikas tavo, tikslas tik tau suprantamas.

    Lik, būk, tikėk. Nepasiduok minios poveikiui taip stiprinamui elektroninės socialinės medijos. Kasdiena gali būti nuostabi, aš ir dabar su baime laukiu kada lapai taps spalvoti. Viskas tik tam, kad patikėti kelione į save, į ramybę. Noras būti, noras pasidalinti tuo neįkalbinamu stebuklo suvokimu. Man atrodo tiek aš jų mačiau ir jutau, kad net nejauku. Tik tuo jie ir stebuklai, kad papasakot neina, čia kaip po kelių dienų supranti, kad kažką sapnavai, čia tas suvokimas kad kažkas kas buvo tik tavo paties sugalvotas įvykis. Daugiausia tai jaučiasi durnyne, ten jau visiška magija vyksta kartais su suvokimu.

    Pats sau įsakinėji ką daryt.

    Kelios geros mintys iš Durovo, telegram įkūrėjo:

    https://t.me/durov/166

    “The mind is our most powerful tool. There’s nothing it can’t do. According to numerous studies, it actively generates new ideas even when we rest or do nothing. Often we can come up with solutions to difficult problems simply after a full night’s sleep.

    Just as our physical state depends on what we feed to our bodies, our mental state depends on the quality of information we feed to our brain. If we nourish our brain with real-life data that allows it to solve fundamental problems, it will process this data in the background and come up with unexpected solutions.

    It is unfortunate that most people prefer to feed their minds not with real-life facts that can let us change the world, but with random Netflix series or TikTok videos. On a deep level, our brain can’t tell fiction from reality, so the abundance of digital entertainment keeps our subconscious mind busy producing solutions to problems that do not exist.

    To be creative and productive, we must first clear from our minds the sticky mud of irrelevant content with which “recommendation algorithms” flood it on a daily basis. If we are to reclaim our creative freedom, we must first take back control of our minds.”

    Vienas būdas susigrąžinti kontrolę srauto twitterio https://github.com/insin/tweak-new-twitter

    Nuotrauka vakaro

  • Du alaus

    Du alaus

    Neiškenčiau, nuėjau ir pasiėmiau du švyturio draught alaus. Vienas namie sau juos išlenksiu klausydamas muziką. Kažko šiandien jaučiuosi beprasmiškai, naktį labai daug sapnavau, atrodo kažką svarbaus, kažką kas padės išsilaisvinti, bet pabudus viskas dingsta. Tas supratimas gilesnis. Dabar alkoholis rodo savo magiją, tikrai senai aš jį gėriau, ir patinka tas atsipalaidavimas. Jau kažkada rašiau, kad jį naudoti tam kad nušlifuoti socialinį santykį net pageidaujama, aš ir dabar tikriausiai blaivas neiškęsčiau net su senais draugais. Party’s no fun: apply alcohol.

    Vis skaitau internete kaip chebra ieško paribinių patirčių, jo grybai 👌, bet ne kažkokie šokolade, ar kažkur, natūr, kur matai kaip kas, gali reguliuoti kiek. Tada skrendi ir dažniausiai beprasmiškai, nieko ten nesurasi jei ir taip pas tave viduje nieko nebuvo. Prisimenu tuos skrydžius, dažniausiai sunkius, ir kelis nuostabius kartus. Kaip naudojančiam antipsichotikus reikia maždaug keturgubos dozės, kad jie veiktų ir tai švelniai, arba labai sunkiai jei tai ale koks šokoladukas, ar kažkas koncentruoto. Jau geriau parūkt marijos, jei norisi kitokių potyrių, tik irgi, gali būt labai nemalonu. Reikia sau gyvenime bent kartą tai leist, bet nebūtina to leist kas penktadienį, ar iš vis kasdien, tada tai netenka prasmės, tiesiog deginami pinigai ant nieko, ant priklausomybės aukuro. Jei nori to, užteks ir paprastųjų, raudonųjų lietuvos musmirių, sako patirtis daugiau nei ajuaska, tik žinoma nedarykit to vieni, galit atsirasti psichiatrinėje, o tai tikrai blogas tripo galas, esu matęs ne vieną kuris ten atsipaipalioja nuo ale lsd ar dar ko nors.

    Narkotikai gali tik parodyti tą baikę, kad kiti irgi turi jausmus, kad tu čia pats sau ir užkūrei gyvenimo pirtį, kad visi tiktai tau ir tu pats tiktai sau, kad kontroliuoji realybę savo smulkiais norais, kad teka realybės upė ne iš gimimo, bet iš mirties, traukia tave ten. ties dviem nesuvokiamais galais, gali pajusti koks laikas beprasmis, koks beprasmis tavo gyvenimas ir kaip viskas akinančiai ir nepakartojamai gražu. Ar to reikia? Bent vieną kartą per gyvenimą tikrai taip, o kai tai tampa nuolatiniu poreikiu išnyksta potyrio aštrumas. Aš pats sau leidau daug, bet matau dabar tuštumą to poreikio jaustis kitaip, tada viskas ir sukasi apie vartojimą ir poreikį gauti ir vartoti dar. Kažkada už BTC plaukė geriausia lsd, dmt, mdma į pašto dėžutę, po to buvau nuteistas už tai, lengvesni laikai, kaip ir tada dar be to tamsaus interneto, kai apsivalgius mdma viskas slysta link kitokio sekso, kai sinkronizuojasi energija kai jautiesi daugiau nei esi.

    LSD manęs niekada neveikė, per anksti buvo gauti antipsichotiniai vaistai ir kad ir tris keturis mėnesius prabūdavau be jų ir bandžiau tikrai gerą iš darkneto, jokio net mažiausio poveikio. Tas pat su Me nibomu, jokio poveikio. Smegenys blokuotos nuo aršių haliucinogenų.

    Du alaus susiversti, muzika garsiai, ateis draugas, viskas atrodo gerai, net puikiai, bet trūksta kažko. Trūksta to bendrumo jausmo, kai kapoji savo atrastą muziką ir stebi narkotinį beprotnamį, groji ir kažkas net pagiria, dabar kai tai darau namie vis ne tas, trūksta tų kelių porų ausų kurios kartu plauktų per muziką. Poreikis būt kartu, kad ir kaip kartais kartu. Tu uždegi manyje ugnį, ieškot. Žinai kad galėtum sugroti tą idealų variantą kad visi panirtų į muziką ir tekstą ir šoktų. Bet ar tame kaifas? Kiek metų pradirbta statant aparatą tiems kurie judina bangas. ir nieko.

    Vos vos kelias dienas atsilaikiau nuo noro thc dūmo, baisiausia kad jis šalia, padėtas pas draugus, traukiamas ir tau, vien ištiesus ranką, atsidurtų tavyje. Sustabdė tik tie baisūs prisiminimai, kas gali nuo to būt, vėl paleisti mechanizmai kurie veda link beprotnamio. Geriau nereikia, geriau plaukti internetu ar knyga, geriau kažkur padėti savo laisvą laiką, kažką kurti, tikėtis, laukti.

    Norisi ir dabar vėl alaus bet rugsėjo pirmoji, norisi vėl slysti link kenkiančių, blogų sprendimų. Pabandžiau ir vėl reikia save stabdyti, norisi dar ir dar. Geriau būčiau negėręs tų dviejų alaus.

    Nuotraukos: