Rinktis lėtai, niekur neskubėti ir mėgautis nakties malonumu būt, pasiskaninus trim parkopano tabletėm. Miego jau nebenoriu. Noriu nuveikti kažką malonaus pačiam sau, vis ieškau žaidimo kuris užkabintų. Lėta muzika nuteikia ramiam būviui. Ar dar reikia kažką surasti? Būti patenkintu namų šiluma, ieškoti mistinio objekto laiko gale kuris traukia mane.
Laikas atrodo toks tąsus, kad galėtum atpjauti jį peiliu. Nori susigrąžinti praeitį, bet tai nepavyks. Nakties alsavimas į nugarą kitoniškai nei iki šiol. Tada kai buvai gaujoje klykiančių, tada kai godžiai traukei hašišo dūmus kablyje ir leidai sau būti neformalu. Kai merginos pačios lipo, kai ne visada turėdavai pinigų net cigaretėm, kai bėgo gerieji greitieji metai iš kurių taip nedaug liko atmintyje. Norėtum dar labiau atgal, į pirmuosius metus universitete, į tada kai buvo dar gyvas tvs. Kai važiuodavai kaunan pas v. Viskas išnykę kaip dūmas. Stiprumas būti neverkšlenant, stiprumas verkti kai skaudu. Nekaltink pasaulio, nekaltink savęs. Giliai įkvėpęs pajusk tą aštrų kitokios dabarties kvapą, tos kurios niekas nesitikėjo. Su lūžinėjančiais santykiais, su kastruojamu suvokimu kas žmogiška, su naktim kuri siūlo tau savo dovaną priartėjančios beprotybės matyti kaip viskas sušikta ir gražu savaip. Norisi parašyti kažką svarbaus, sau pačiam įsiteikti – pasaulio nepakeisi, reikia keisti kaip jį matai, džiaugtis kitimu. Kasdien artėti prie tikslo sau atleist ir susitaikyt su pilkumu aplink. Daugiau pateikti kitiems, suvirškinti realumo aštrumą ir iš jo padaryti vaivorykštinę skanių ledų porciją. Naktis leidžia eiti arčiau nesuvokiamo, arčiau prie tikėjimo nauju ramiu amžium kai tiek daug lekia išplėstomis akimis. Kažkada tikėjau, kad gali keistis į geriau, dabar matau kad keičiasi tiesiog į kitaip ir sudėtingiau, labiau išnaudojant. Kartais tikrai atrodo, kad viskas tik tam, kad sumažinti žmonių kiekį žemėje. Sąmokslo teorijos neskanios paragaut, bet kaip matai jas besipildant darosi nejaukiai džiugu. Kada tikrovė perpjovė fantastiką? Man atrodo su didžiųjų soc tinklų atsiradimu, tada pradėjo keistis realus žmonių elgesys, kad atitiktų normas kylančias iš minios diktato. Keistai suvokiant, kad gali sau leisti ir nedalyvauti jose, bet iškrypėliškai traukia.
O kas jei karas? Nieko. Maras? – vyksta lengva forma. Badas? – senas palydovas tik toliau nuo mūsų 1% kuris nebežino ko nori. Aš žinau ko noriu – daugiau bendruomeniškumo, daugiau kovos, daugiau vilties. Dabar mano viltis paprasta – būti ir stebėti, vis labiau panyrant į knygas ir vis labiau ieškant tikrumo buvime. Leisti sau būti kitokiu. Ar aš vis dar tas pats aš, kuris buvo prieš kelis metus. Man visada labai sunku sekti laiko tėkmę, praeityje atrodo viskas vienoje krūvoje, jokios istorijos, jokio progreso, tiesiog buvo ir taškas. Leidimas būti iš didžiosios B laimėtas gyvenimo loterijoje.
Sugijusios žaizdos, sutepta sąžinė, neatiduotos skolos, kasdiena žadanti vis daugiau beprotiškumo. Išlikti bent kažkiek sveiko proto šitame keistame cirke 🎪.
Diena kai nieko neprivalai
Atsikėliau vėlai, nes miegoti nuėjau tik po keturių. Sukasi dub techno, kava arbata išgerta, lauke šlykštus atlydžio oras. Pasilikęs kažkur, truputį labiau atsiribojus nuo beprotybės, nuotaika puiki, berods praėjo sunkumas būt. Reikia nueiti pasiimti siuntinį ir tuo dienos planai ir baigiasi. Galiu ramiai skaityti knygas ir leistis kitų žmonių nužymėtom minčių trajektorijom. Senai knygos taip džiugino, tiesiog nupirktos pigesnės, arba su defektais, norisi užsisakyti dar, bet ir taip krūva dar neskaitytų.
Skanus indiškas smilkalas, dar kavos, arbatos. Perskaityta dar viena knyga, džiuginantis būvis, realybė švelni ir įtraukianti. Norisi plaukti tolyn iki ryto, prisimenant kiek daug buvo taip stipriai. Tos žolės paranojos bangos kuriom kylau ir leidausi, supratimas – kad tai ne man ir kova su noru pabėgti į keistą šėlsmą, vėl prisipirkt alkoholio, užtraukt tą keistą narkotinį dūmą ir džiaugtis ryškesne muzika. Kol kas užtenka tik kelių alaus dieną ir vakare atominio kuro su kofeinu. Nušlifuota realybė, kad matai beveik savo atspindžius joje.
Dar viena sapninga naktis
Nuėjau gulti ne taip ir vėlai apie 0200 pabudau 0800 surūkęs kelias cigaretes, išgėręs kavos, geriantis skanų kinišką degintą uolongą klausant lėtos elektronikos iš bandcamp:
https://legowelt.bandcamp.com/album/fables-from-a-silent-wave
Diena jau nieko nebereikalauja, kažkur giliai noras bėgt pas senuosius pažįstamus ir eit iš proto plepant beleką. Susikaupti ties dabarties dovana ir rinktis pateikiamus nemokamus vaisius atsargiai ir džiugiai. Jokių vaistų nereikia, nesinori ir alkoholio, viskas idealiai ramiai tiksinčiai tolyn į nesuvokiamą. Atrodo viskas gyvenime nuveikta, dabar belieka susirinkti taškus už nesavanaudiškumą. Džiugina mažas kambarys, tik norėtųsi daugiau vietos knygom. Kasdien lėkti išdavikiškai nusiteikus bet kuriam variantui, būt neišmušamam iš ritmo.
Naktį sapnavau keistus sapnus kur turėjau pistoletą ir atlikau kažkokį teroristinį išsilaisvinimą. Gal todėl ir pabudau anksti, nes sapnas labai intensyvus buvo. Taip norisi to sapno intensyvumo realybėje, dabar prisimenant ir būdavo jis, kai pakankamai pripili alaus ir dar nupoliruoji su marichuana, bet tai, bent mane visada atvesdavo į psichiatrinę, vis peržengta kažkokia riba, nesuvaldytas intensyvumas. Man kartais atrodo, kad gal ir be žolės būtų buvę tas pats, bet ką tiksliai žinau, tai kad nevartojant jos, gali atsigauti iš ribinių būsenų ir be psichiatrinės, vartojant tikrai retai tai gaunasi. Man kaip besaikiui jos vartojimas tampa visiškai beprasmis, kai kasdien reikia po 1g surūkyti kas kelias valandas patraukiant kad tiesiog būti veiksniu. Norisi suprasti, kad tai ir vaistas ir prakeiksmas. Būtų pasirinkimas čia LT ne tik chemiškai stiprintos, ne tik kuo udarniausios, bendrai jei būtų pasirinkimas variantų su daug cbd, bet deja: viskas tik kad kuo stipriau. Kaip ir kokaino keistas sustygavimas tavęs kitą dieną po vartojimo, tikslesnio, geresne nuotaika, energingesnio. Kol kas užtenka kofeino ir net netraukia, labiau gąsdina, narkotikų siūlomas variantas pasinerti į bachanaliją, ar kartu ar vienišam namie prie kompo.
Koks tikslas būvio?
Filosofai gali ginčytis iki nukritimo, bet man atrodo svarbios tos akimirkos kai esi tekmėje, kai nebesvarbu, kas kodėl kaip, o tiesiog eini, darai džiaugiesi. Į tokią būseną galima panirti vartojant narkotikus, vis vartojant ir vis ieškant kur gauti dar ir dar sprendžiant piniginę problemą išlaikymo savo vartojimo. Kas liūdniausia, kad iš tokio flow nelieka beveik atminties, tiesiog dešra lenda iš realybės pilna įvykių ir visa per sūri, per aštri, per šlapia, kad vėliau būtų galima prisiminti kas ten buvo jau taip gero. Ta realybės dešra narkotinė labai spalvota ir ryški, su dažna gėda ką pridarei, arba gal tiksliau, ką užsitarnavai iš mylinčio tave, bet kuriuo atveju, dievo.
Blaivas būvis daug pilkesnis, ramesnis, depresyvesnis. Kokybiškai daug geresnis variantas, kur pats gali stebėti kaip važinėja jausena sinusoidėm, jausti mėnulio kartais įtaką, pačiam mokėti užsikrauti ir jei teisingai vartojant narkotinius papildus čia galima pasigaminti net religinio lygio patirčių nesuvokiamo, kuris visam gyvenimui palieka tave nuolankų prieš realybę, kuri nėra visada paaiškinama ir realiai kintanti nuo tavo paties įvesties. Keista suprasti, kad kaip aplinka reaguoja, kokia tavo nuotaika priklauso didžiąja dalim nuo tavęs. Taip čia tas new age bullshitas, bet jame yra daugiau nei gramas tiesos – koks tavo pasirinkimas šio akrobatinio šuolio iš pizdos į kapą? Kas blogai vartojant narko – kad nelieka įdirbio ateičiai, fuksais plauki, aukso kalnus suvartodamas savo poreikiams, jei esi vienas – tada kaip ir px, bet jei esi surištas santykiais su artimais žmonėm – šeima, tada reikia atsižvelgi ir į juos. Realiai manęs net nebūtų čia jei ne amžinas šeimos palaikymas.
Vartojant susidaro ratas kuris irgi vartoja, visi kartu bando gaut, kaifuot, tūsint. O iš to prasmės nulis – jei tu užsilenktum vieną dieną, tiesiog liktum karste ir net ne visiems būtų gaila, nes būtų parkėje kaip gaut dar, neblaivus būvis atjungiantis nuo realybės, bėga metai nemačiom, viskas kinta, o tu lieki traukdamas dūdą jau nebe natūr o cheminę, nes tau reikia kuo stipriaus nusidaužt nuo šito pasaulio, ko ant jo taip supykai jau net pats nepameni.
Aš renkuosi atsitraukti nuo narkotikų, jau ir amžius ne tas, jau ir to tūso tokio nebebūna, jau ir mačiau užsilenkusių nuo šitos chuinios ir krūvą psichiatrinės klientų kurie norėdami įpūsti negalvoja, kad būtent tai juos kas met atveda atgal pas svetingus durnyno tūlikus parūkyt su chebra uždarytam. Kai galvoji ar verta visa ta “mistinė” patirtis viso to skausmo kurį sukeli aplinkiniams? Jei tau 22 ir niekada dar neplyšo stogas, tai dar nereiškia kad neplyš, jei tau 25 tai jau turbūt ne, bobom vapšče kitaip – vėliau ateina durnynas į gyvenimą, ir kiek mano pažįstamų ten pateko kad net klaiku, atrodo esi pažymėtas kažkokia mistika kuri kai kuriuos atveda pajusti tavo galutinio suvokimo – neįkalbinamo sėdint priimamajame ir galvojant ar šį kartą jau iš karto paims ar reiks sakyt kad nori susideginti prie prezidentūros 😉 durnynan geriau patekt anksčiau nei vėliau, viskas su juo griūna, supranti kad mistiniai psichai tai tiesiog vargšai žmonės.
Geriau kuo daugiau save saugant. Kai jau iškovota pensija iki pabaigos. Kai jau supratai viską iki galo ir virtualią mirtį pergyvenai ne kart.
