nieko nebepakeisiu

tiesa nieko nebepakeis, klaviatūros signalai beprasmiškai slenkančiam laike, svajojančiam apie krypties paprastumą ir giliai jame žaidžiančius atspindžius senų žaidimų prie crt ekranų. Tie laikai kai interneto kabeliai dar neapmazgė kiekvieno namo ir tuo labiau nesklido greitu 4g gsm ryšiu. Jau tada jaučiau kažką didelio, nuojautą svajonės išsipildymo, tik dabar suvokiant visa to liūdnumą kai viltis daugiau bendruomeniškumo, tikrų draugų ir revoliucijos, liks kaip tolima svajonė geresnių laikų, laiškai su haliucinogenais už dabar daug nuperkančio bitcoino gabaliuką. Patikėt, kad gali nepanirti į iš visur tykančią distopiją, siaubą, kad tu tik signalas, magiškais rankų ir minčių judesiais nuvejantis nuolat pabaigą žadančią nuojautą. Kasdien vis įdomiau, tik jau nebeliko su kuo tai pasidalinti, pats vienas ryja supratimu visą milžinišką elektroninės medijos galią pakeisti, tas žadamas ir teikiamas greitas seksas, ar masturbacijos vienam ar nevienam tuštumas ir kažkur pamesta tikėjimo geresniu variantu viltis. Pabėgti gali tik atgal prie narkotinio interneto, liūliuojant muzikai ir niekaip neprisiverčiant žiūrėt filmų. Vaizdinės informacijos gausa ir jaučiama kryptis įdomaus naikinimosi, permastant tai kad nėra atlygio sistemos už buvimą žemės bitcoinu, tik pajungtos siurbimo žarnos, gali prieštarauti sėkmingi, bet tų nesėkmingų daug daugiau, net negavusių šanso pasireikšt ir suvalgomų lyg naujų nepatyrusių aktorių metapornopuslapio, vis laukiant dievo, mesijaus pavidalu. Galvoje bandant ieškot dar vienų atvirų durų, vis prisimenant, kad kiekvienos sekančios vis sunkiau praeinamos, bet vis labiau matomos. Likti tikru, autentišku, įmantriai paverstu savo paties siaubu, dėkojant ir už tokią realybę, gražią, bet nebedžiuginančią, norint nuslysti pikseliai kažkur į paribius norint gaut naujos galimybės surasti džiaugsmo tikro šypsenai, kasdien pasakojant sau kodėl verta likti ir tai pastiprinant keliais loterijos bilietais, didžiulis viršsvoris dėl naudojamų vaistų ir trūkumo fizinės veiklos, pasakota istorija pradeda striginėt laukiant kada vėl atsiras stiprių trūkių emociniam fone, bijant laukimo rytdienos ir jokio noro keltis jos ryte, sapnuose bandant suprasti kodėl viskas tapo taip aštru ir nejauku. Raminamieji vaistai kaip būrtininkai sukoncentruoti recepte ir piniguose, arba kiti vaistai – narkotikai. Tikslas kuo mažiau kelt bangų verdančiam beprotiškos istorijos puode, siūbuot su sąmčio banga. Net nebepaliekant galimybės tikėt ramybe po mirties. Atleisk man ateities žmogau. Pati svajonė fucked up, ir kryptovaliutų beprotiškai siurbiama energija tik patvirtina kad viskas tik blogais variantais. Kur liko plaukt pasitenkinant cheminėm medžiagom, nes jų veikimas nenuneigiamas, ne taip kaip liestų rankų ir akimis bučiuotų veidų. kaž kur tarp atsigėrimo ir išleidimo lauk vyksta magija, gaminasi tai ko reikia visatai – daugiau entropijos,, we are friendly creatures jei turi ko mums reikia, o reikia patvirtinimo užfiksuoto dopamino injekcijos valdomų koorporacijų pateiktų tavo paties sau pirktu ekranu, tie dariniai neleidžia būt ramiai nes nori mums patiems atnešt pinigų – naikinimu vieno, gaminimu kito. Kiekviename kažkiek aukso – bet tai taip netikra, tik mokslo siūloma viltis, greita pagauti sielos išlaisvinimo prekeivių – positive thinking is bad for you. Nors gali – savu noru įsirašyt į duomenų bazę kuri pati save mąstys…Mažų burbulų pažįstamų, šeimų, rajonų, miestų, šalių, grupuočių ir susinaikinančios demokratijos, gyvenimas skolon stebint biržas ir klausant dar vieną pop receptą, dėl skonio ryškumo – rusišką, brangi kinietiška pu er arbata nuniveliuoja naktį į tikėjimą, gal net tylią maldą dar labiau aplinkai neišprotėt milžiniškais žingsniai bėgant link automatikos ir tolesnio ir dar didesnio vieno procento išrinktųjų turtingėjimo. Tie didžiuliai telkiniai galios – keičiantys pasaulį ir besikratantys bet kokios atsakomybės.
Pykčio beveik nebeliko, tik lėta depresinė neviltis, net nebandant lipt į toliau lekiantį traukinį kitimo greičio. O naujų antibiotikų jau seniai nėra, ne man spręst apie tai, kad viską atrodo valdo šėtono ranka. Prisimenu tamsos matytus velniukus, ir labai nenoriu pas juos patekt, bet šiandien neisiu anksti gult, lauksiu kuo ilgiau, bandydamas galvoje ieškot paaiškinimo krypties kurią jaučiu ir kurią noriu priimti kaip duotybę ir nebesidžiaugt galimybe iš ryto nesikelt.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

3 thoughts on “nieko nebepakeisiu”