Pabėgti nuo daugumą puolančio nerimo

Chemija – taip ji padeda, mažom ir didelėm tabletėm, nikotinu, kofeinu, alkoholiu ir miradais pavojingų uždraustų, arba dar ne, medžiagų. Norisi be jų, bet kartais tikrai reikia papildomos pagalbos prie ir taip vartojamų major tranquillisers. Bet apsisprendimas vėl sugrįžti į kiek įmanomą blaivesnį būvį stiprus, šiandien po ilgo laiko prarijau 0,5mg xanaxo, beveik iškarto nuėmė įtampą. Dozė žinoma ne maža, bet karts nuo karto reikia. Norisi kažko kas išjudintų iš apsnūdusių dienų, pagardintu įtampa iš niekur ir vis nušvintančiu suvokimu didžiulių pasaulio problemų. Kad lengviau įsivaizduoti pasaulio susinaikinimą nei kapitalizmo pabaigą, yra liūdna šių dienų tiesa. Pabėgti nuo nuolatinio srauto sekimo, arba srautą paversti pikselių sankaupų paieška.

Pirmą kartą atsirado muzika kuri mane trigerina blogąja prasme ir dar lietuvio gabalas. Nedėsiu linko, aišku turbūt visiems, suka jį radijo stotys, tas eerie vokalas

seems to go nowhere

Labai bijau ateities, kai būsiu išmestas iš savo saugumo ir nerūpestingumo. Pyktis viduje naikina, išnyko ilgai kankinęs, atsirado naujas, tik klaviatūros ciksėjimas ramina nešdamas per pbb playlistą ir anonimų čiuptuvai graibantys sharinamą info. Pirmą kart gavau dovanų iš slsk userio: penkias dienas privilegijų kurių man nelabai ir reikia, bet malonu tai žiauriai, dopamino pliūpsnis už realius kito žmogaus pinigus.

Kurlink sukti? Atrodo žinau, tuo bandytu eiti blaivumo keliu, vėl atgauti puikią nuotaiką ir pasitikėjimą savimi, norą mokytis, bent eksperimentuoti su statiškom pikselių grupėm pagaunamom objektyvo. Dviguba ekspozicija, filtrai, hdr ir laukiantis naujas mobilus su dviem kamerom, kol pabandysiu ant jo uždėti filtriukus, senai pirktus. Liūdnai nuostabu sėdint moksluose ir nelabai norint mokytis, tiesiog tekėti per dienas nebandant savęs išmušti iš orbitos aštriu thc dūmu.

Man kartais tikrai atrodo kad mus rugsėjo 11, kai krito bokštai dvyniai ir visos TV tai rodė,  perkėlė į virtualų pasaulį, ale matricą, bet tai būtų supaprastinimas. Atrodo kad mes jau kažkur perkelti, gal giliai po žeme kompiuterį, satelitų ir ekranų nuskenuotos mūsų smegenys toliau gyvena, o žemės paviršius po atominio karo. Arba kitas variantas:

Kažkada buvo lužis, kai cyberpunkas tapo realesnis nei realus, ar tai buvo btc atsiradimas (aš manau tai AI sukurtas kodas) ar kelių koorporacijų vis didėjantis pajėgumas kontroliuoti ką mes matom (ir sekti tai) savo pačių pirktuose ekranuose. Niekada labai nesižavėjau anonimiškumu, dabar jis tampa beveik būtinas. Belieka trinti ir twitterį ir nustot naudot google paslaugas. Do no evil – skamba kaip pašaipa, taip nedaryk nieko blogo savo produktui – žmonėms, bet atskiram individui ramiai ir be pasekmių. EU kuriami apsaugos mechanizmai nuo sekimo, ir ginamas fucking copyright’as. Karas kaip variklis naujų privačių lėktuvų tų išrinktųjų kurie net per Kalifornijos gaisrus gali nusisamdyti privačius ugniagesius

Karas prieš realų supratimą kas yra kas. Kastracija savu noru nuo supratimo kuris bėga ašarom ir dreba visu kūnu. Rezonansas su kenčiančia gaja. Bet gal toks ir planas, gal žemė tikrai nori apsivalymo ir kataklizmo ir mes vienas iš etapų dabar lužtančių banga į distopiją taip ilgai neramiai svajotą ir aprašinėtą.

Net kalba kastruota, o ji gi mūsų operacinė sistema. Eat the rich! Pyktis persisunkęs per visus sluoksnius, net meilė jos jau pilna, brother sister father mother porn pilnu pajėgumu pumpuojama į oficialius kanalus. Likti kuo labiau vienam, nes iš aplinkinių žmonių susiformavusio rato beveik visi vartoja, tik šeima kaip užuovėja nuo vartojimo, su sava beprotybe, dėl kurios kalti ir mano vartojimo metai su dažnu poilsiu durnyne. Draugų neatsisakysiu, tiesiog lauksiu kada jiems ko prisireiks iš manęs, pas dažną jei pats nesiverži, tai lieki už borto ir tas yra gerai. Supranti, kad dar turi ką įrodyt, labiausiai pačiam sau, kad gali išsiveržti, kaip toje BA dainoje (virvę nutraukt).

Valdo psichopatai sunkiantys taip daug, kad atskleidimas to ir suvokimas tikriausiai mane vėl išvestų iš proto. Don’t go to rabbit hole, palik tai kitiems. Tikėk savo tikėjimu. Manas yra kad galima surasti nejudančių pikselių sankaupą kuri atrakintų slaptą lygį, ar geriau jos ieškot, ar bandyt pačiam sukurti, ar sujungti rastas su savom. Kažkaip patikėti savo maža galimybe būti tokiu kaip esu, keist ką galiu pakeisti ir lėtai slinkti tolyn dienomis pridaužtomis vaistų kol pradės darytis geriau (nors ir dabar viskas palyginti labai gerai, mm daktarai žadėjo kad po kelių pakliuvimų į durnyną aš mažne daržove tapsiu) ir bus žinau geriausia tik kaip praeis žiema, joje tikrai bus labai sunkių dienų su beateinančiu klaidingu suvokimu ir haliucinacijom, o pavasarį žiauriai norėsis džointuko, įtraukti gamtos kad apkvaišti ir „giliau“ ja džiaugtis. Skamba durnai, bet tas noras stiprus net dabar, o pavasaris jį dar labiau išryškina.

Tekantis laikas iki pietų, tada iki kelionės namo pro parduotuvę nuperkant ko trūksta iki mažos laimės mčt. Tada vėl prie pc, sukant. ieškant. klausant. Ir svarbiausia tikint kad galiu. ir reikia kaip Murakamis sakė: daryt, ką darai. Be nuolatinio paskatinimo, be iš to gaunamo babloso.  Pradėt vėl daugiau laiko leisti su knyga, namie laukia krūva nupirktų ir neperskaitytų, pasiskolintų, senai turimų. Daugiau atsijungti nuo ekranų.

O kas sakė kad bus lengva?

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

2 thoughts on “Pabėgti nuo daugumą puolančio nerimo”