Dauguma civilizuotų žmonių jau nebetiki paprastu stebuklu, daugelis net netiki kad stebuklas buvo arba būna. Užsidaro mažam vartojimo rate ir netiki jokiu šansu juos nustebinti. Kiti užsiima visai kitą spektro pusę ir tiki horoskopais, bio bangom, bioenergetikais žiniuoniais ir būrimu taro kortomis.
Aš noriu tikėti stebuklo galimybe, palikti jam šansą. Esu matęs ne vieną, bet po kai kurių turėjo praeiti tikrai daug laiko, kad aš suvokčiau ką aš mačiau. Mačiau keistas minių reakcijas, keistus sutapimus, keistus vaizdinius, ir nepaaiškinamas nuojautas kuriomis iki šiol nepasitikiu, nes jos gali apgauti skaudžiausiai. Stebuklams duodi spalvą tu pats, jie bespalviai.
Man kažkaip norisi tikėti, kad su pasauliu šiuo metu nėra viskas tvarkoje ir tai supranta bet kuris truputį bandantis įsigilinti į esamą padėtį. Katalikiška religija mus moko, kad jau įvyko pats didžiausias stebuklas ir nebėra ko laukti. Aš kaip tik manau atvirkščiai: stebuklas visiškai čia pat. Jau galima sakyti vyksta pasiruošimo darbai, tai kad aš dabar rašau ir galiu susisiekti su įvairiais žmonėmis jau yra stebuklo dalis. Anksčiau ar vėliau prabus šiuo metu permaitinta, pernarkotinta, ir super greitais vaizdais hipnotizuojama bendra vakarų pasaulio sąmonė, nes esamas pasaulis paremtas nesąmone. Jinai bunda. Vartojimo krizė tai pirmas budimo požymis.
Šiuo metu man reikėtų tik nuosavo rūsio, kad ir be langų ir ausinių neblogų, visa kita aš turiu. malonu mažai norėti, malonu mažai turėti. sunkiausia būti pačiu savimi su pačiu savimi, minia traukia, atrodo kažkur kažkas laukia. Kaip surasti jį – ją? Ateina laikas kai beveik viskas tampa nebesvarbu, tiesiog melodija, jokių nervų, jokio nerimo ir buvimas šalia besikuriančio stebuklo.
